Nematomas galingas futbolo romantikas

Tomo Markelevičiaus nuotr. 

Šis pasakojimas drąsiai tinka ne tik sporto puslapiams, bet ir karjeros ar gyvenimo būdo rubrikoms.

Tai nebus istorija apie garsų šalies atletą, žinomą trenerį ar daug pasiekusį sporto klubą.

Arūnas Kisielius su Panevėžio „Ekranu“ - ir džiaugsme, ir varge: komunikacijos skyriaus specialistas dirbo išgyvenant komandai aukso metus, jos nepalieka ir bankroto akivaizdoje.

Daugiau nei per septynerius metus jo video kamera užfiksavo daugiau nei šimtą ekraniečių, įamžino jų darbą treniruotėse, svarbiausias ekipos pergales, saldžias triumfo akimirkas, įspūdingus įvarčius ir skaudžius pralaimėjimus bei nevilties minutes.

Jeigu komandos pasiekimus galima įvertinti pagal iškovotus titulus, užimtas vietas čempionatuose, o žaidėjų nuopelnus – pagal įmuštus įvarčius, tai Arūno darbą iliustruoja klubo internetinė televizija „FKE TV“.

Šis projektas jau eilę metų nesulaukia rimtos konkurencijos iš kitų klubų ir labiausiai išsiskiria iš kitų savo įdomiais reportažais, laidomis, kruopščiai sumontuotais interviu ir kitokiais stilingais vaizdo klipais. Jų archyve – jau daugiau nei 250, o norint visus peržiūrėti, užtruktum daugiau nei 10 valandų. 

Visa tai – Arūno darbas. Be to, pridėjus santraukas, žaidėjų komentarus po rungtynių ir suskaičiavus viską, kas tame fketv.lt yra, tai šiuo metu archyve... 1118 vaizdo klipų! Čia jau nevaikiški skaičiai.

Iki sezono pabaigos – vos vienas nieko „Ekranui“ nebelemiantis mačas, Arūnas mintimis apie savo darbą, požiūrį į futbolą pasidalino su savaitraščio „Panevėžio balsas“ korespondentu. 

- Papasakok istoriją, kaip įsidarbinai futbolo klube?

- Klube atsidūriau ne taip ir atsitiktinai: prieš 17 metų tapau ištikimu „Ekrano“ sirgaliumi ir nuo to laiko pradėjau lankytis kiekvienose namų rungtynėse. Vėliau kartais pats, kartais su „Ekrano“ aistruolių grupuote „Pirmąja armada“ keliaudavau ir į svarbiausias komandos išvykas. Dažniausiai – į Kauną.

Tuomet būdamas tuo gerbėju sumistifikuoji savo palaikomą komandą. Galvoji, kad klube dirba ir komandoje žaidžia išrinktieji. Norėjosi prie jų prisidėti, bet neturėjau žalio supratimo, kaip patekti į tą klubą.

Jaunesnis maniau, kad klubą sudaro tik treneriai ir žaidėjai. Norėdamas patekti į „Ekraną“, turi mažų mažiausiai baigti futbolo mokyklą. Tais laikais klubai neturėjo savo internetinių svetainių, niekas nekūrė video reportažų apie žaidėjus, niekas neimdavo interviu prieš rungtynes. Televizija taip pat netryško dideliu dėmesiu futbolo aktualijoms.

Vėliau kiekvieną savaitę būdavo leidžiamas toks laikraštis „Futbolo ekspresas“. Iš pat ryto skubėdavau į kioską pirkti naujo numerio ir ieškoti publikacijų ir žinučių apie „Ekraną“.

Žingsnis po žingsnio artėjau prie klubo.

Pamenu, po studijų, 2007-aisiais vasarą pradėjau darbo paieškas, kino centro „Garsas“ patalpose veikė interneto kavinė su nepaprastai lėtu interneto ryšiu – per pusvalandį peržiūrėjau gal tik tris darbo pasiūlymus.

Būtent tada netyčia aptikau futbolo klubo „Ekrano“ pasiūlymą: ieškomas IT specialistas. Viskas, pagalvojau, tai mano šansas. Daugiau niekas manęs nedomino, išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą su motyvaciniu laišku ir laukiau mėnesį atsakymo. Darbo pokalbyje tikriausiai atrodžiau kiek kvanktelėjęs, nes tiesiog spirgėjau iš to noro likti čia.

- Kaip keitėsi tavo funkcijos klube, ką darei tada 2007-aisiais, kai atsidūrei klube, ir ką dabar?

- Tuo, kuo esu dabar, ir tai, ką turėjau dirbti tik prisijungęs prie „Ekrano“ – ženkliai skiriasi. Tos pareigos, kurioms mane priėmė, dabar atrodo gan ribotos. Tuomet prižiūrėjau klubo techninę įrangą, kad viskas veiktų, būtų internetas, į tinklą sujungti spausdintuvai, kompiuteriai bei prižiūrėti klubo svetainę. 

Vėliau po metų kitų daugėjo idėjų, projektų, darbų, galų gale, tobulėjau pats, pradėjau dirbti su video kamera ir fotoaparatu. Šalia buvo atitinkami kolegos, iš kurių buvo galima pasimokyti.

- Gal pameni pirmąsias „Ekrano“ rungtynes, kurias išvydai stadione?

- Tai buvo 1998-ųjų vasara, „Ekranas“ žaidė tarptautines rungtynes su Kipro komanda, Limasolio „Apollon“ klubu. Nesu tikras, ar tai mano tikrai pirmosios matytos „Ekrano“ rungtynės stadione, galbūt kitos tiesiog neįsiminė. 

Pamenu, atėjome kartu su sese. Didelį įspūdį paliko pilnos tribūnos žiūrovų. Mačas baigėsi liūdnai, „Ekranas“ pralaimėjo 1:2, o lemtingą įvartį praleido 94 min po labai apmaudžios vartininko klaidos.

Galbūt keistoka, kad tos rungtynės įstrigo į atmintį, nes daugiau emocijų lyg ir turėtų palikti pergalės. Sukrėtė vartininko reakcija į nesėkmę. Po rungtynių pradėjo lyti lietus, visi jau išsiskirstė, o jis dar gulėjo prie vartų iš apmaudo. Supratau, jog futbolas yra rimtas dalykas, todėl labai norėjau ateiti į stadioną dar kartą.

- Montuoji puikius „Ekrano“ reportažus, iš kur semiesi idėjų? Galbūt seki kurio nors kito futbolo klubo pateikiamą vaizdo informaciją?

- Be abejo, visada įdėmiau žiūriu savo srities profesionalų sukurtus darbus, nes esu sau labai kritiškas ir tikrai turiu dar daug ko išmokti. Aišku, nežiūriu specialiai, ką galima būtų nukopijuoti iš kitų, tačiau visada į priekį veda noras tobulėti. 

Žinoma, reiktų paminėti, jog futbole nelabai ką surežisuosi. Treniruočių, rungtynių ar kitokiose situacijoje tu prisitaikai prie veiksmo, o ne tu jį valdai. Nufilmuota medžiaga diktuoja klipo turinį ir formuoja idėją.

- Tavo manymu, kiek klubo aktyvi viešoji komunikacija gali prisidėti prie jo sėkmės? Kokį apskritai matai futbolą Lietuvoje?

- Platus klausimas. Komunikacija, rinkodara – svarbu, tačiau ne esminis dalykas. Įvarčius mušu ne aš, o žaidėjai, tad iškovotos pergalės ir dėmesį prikaustančios rungtynės kuria sėkmę, o ją gali sustiprinti aktyvus klubo darbas už futbolo aikštės ribų.

Galvoju, kad svarbiausia yra tai, kokią vietą pats futbolas užima žmonių gyvenime. Kai kalbame apie šios sporto šakos populiarumą Lietuvoje, neįmanoma ignoruoti kalbų apie praeitį, kur ir turėjo susiformuoti visi mūsų futbolo pamatai ir tradicijos. 

Tokiu būdu klubas pamažu tampa dalimi mus supančios kasdienybės. Tai tampa pokalbių tema ne tik po rungtynių, bet ir prieš jas, tai tampa kažkuo natūraliu ir laukiamu. Tikiu, kad anksčiau taip Lietuvoje ir būdavo, o pasaulyje prie viso to dar buvo pasinaudota rinkodaros galiomis ir dabar futbolas suklestėjo nesuvokiamais mąstais.

Tačiau tai, kas dabar puikiausiai veikia užsienyje, labai dažnai visiškai neveikia Lietuvoje. Manau, kad tai ženklas, jog pas mus kažkuriuo metu viskas išsibalansavo. Nėra jokios logiškos krypties ir dėsningo tęstinumo ar stabilumo. 

Metų laikai, šventės, orai, bilietų kainos, komandos rezultatai, varžovų pajėgumas - įvairiausi dalykai žiūrovų kiekį stadione keičia nuo 3000 per rungtynes iki vargano šimtelio. Futbolas negauna nuolatinio dėmesio, mes neturime kokybiškos sporto žiniasklaidos, o užuot tobulėjus, vaikomąsi pigaus dėmesio, o tą dažniausiai generuoja sensacijos arba neigiamo pobūdžio naujienos. Ir būtent tokiomis žiniomis sugrįžta dėmesio stoka futbolui. 

Keista, bet kartais ir tai duoda naudos. Norėtųsi prisiminti 2004-ųjų sezono finišą, kuomet kelioms dienoms net ir futbolu nesidomintys žmonės sužinojo, kad „Ekranas“ su FBK „Kaunu“ kaunasi dėl aukso. Kai kilo neregėtas skandalas ir lemiamų rungtynių išvakarėse čempionato organizatoriai nutarė pašalinti „Ekraną“ iš čempionato. Viskas baigėsi tuo, kad mačą Panevėžyje transliavo net dvi televizijos, o stadionas buvo sausakimšas.

Tomo Stasevičiaus nuotr.

Tačiau dabar neapleidžia pojūtis, kad ir toliau viskas blėsta. Senoji futbolo aistruolių karta retėja, o dabartiniai sporto sirgaliai yra nekantrūs, mėgsta komfortą ir greitą naudą. 

Jei jie to neturės – pergalių, stadiono su dengtomis tribūnomis, apsaugančiomis nuo lietaus ir vėjo – jokia rinkodara nepadės. Be abejo, net mintys apie šiuolaikinio stadiono naudą yra vis dar teoriniame lygmenyje, nes Lietuva dar nežino, ką reiškia tokį dalyką turėti, o ir jo atsiradimas tikrai problemų nenubrauks. 

Futbolą Lietuvoje palyginčiau su medžiu, kuris bando šaknis į žemę įleisti pro cementą. Manau, kad pas mus pernelyg nusilpo šio sporto pozicijos, kad vien tik rinkodara klubą vežtų į priekį. Aukščiausio lygio futbolas dabar yra nesunkiai pasiekiamas interneto ar televizijos pagalba, o šiuo atveju mes negalime pasiūlyti nieko, kas tam galėtų prilygti. 

Mes turime tokį futbolo lygį, kokio esame verti. Tą reiktų pripažinti, bet ne susitaikyti, o stengtis pademonstruoti viską, ką turime geriausio. Kai stebėdamas rungtynes jauti, kad kartais sulaikai kvėpavimą nuo įtampos, tada jau nebesvarbu ar čia A lygos, ar pasaulio čempionato rungtynės.

- Keliaudamas kartu su „Ekranu“ matei ne vieną gerą stadioną, kuris paliko didžiausią įspūdį?

- Įsimintina darbinė kelionė į Miuncheno „Bayern“ namus - „Allianz“ areną. Nors stadionas buvo tuščias, nevyko jokios rungtynės, bet pamačiau nemažą dalį stadiono ir klubo „virtuvės“. Galėjai įvertinti save kurioje vietoje esi, lyginant su jais. Turint omenyje mūsų kuklius resursus ir galimybes, neatrodome beviltiškai.

Paliko įspūdį Trondheimo „Lerkendal“, Briuselio „Constant Vanden Stock“ stadionas, netgi rungtynės Belgijoje paliko nemažą įspūdį, nors pralaimėjome 0:5. Sunku pasakyti kodėl, jos man vienos įsimintinesnių. Kai žaidėme Azerbaidžane, pats stadionas nebuvo labai įsimintinas, tačiau mačą stebėjo apie 25 tūkstančiai žiūrovų. Tai buvo didžiausia auditorija, prieš kurią teko žaisti „Ekranui“.

- Ar galėtum dirbti konkurentų futbolo klube, pavyzdžiui, eiti į “Sūduvą”, “Žalgirį”? Tiksliau, į kurį klubą tikrai neitum dirbti už jokius pinigus?

- Šiemet „Ekraną“ slegia didžiulės finansinės bėdos, o pastaraisiais mėnesiais situaciją būtų galima pavadinti ekstremaliai prasta, bet, jei atvirai, niekuomet nebuvo kilęs noras žvalgytis į konkurentus. Čia mano miestas, mano komanda, ir šimtaprocentinis tikėjimas tuo, ką darau. 

Be abejo, racionalių argumentų tokiam pasirinkimui mažoka, bet tuo ir žavi futbolas visą pasaulį. Jis užvaldo mintis ir įsiskverbia į širdį, todėl nėra jokių šansų, kad galėčiau atsidurti kitame Lietuvos futbolo klube.

- Kurių rungtynių niekada neužmirši?

- Galbūt įsimintiniausia pergalė pasiekta prieš 6 metus, 2008-aisiais, kai „Ekranas“ namuose 2:1 įveikė Kauno FBK. Mano manymu, būtent tose rungtynėse Lietuvos futbolas turėjo viską, ko reikia intrigai, žiūrovams, žaidėjams, klubams. 

Tai buvo nepaprastai atkaklios, kovingos rungtynės, kurių metu aikštėje buvo net kraujo, o tribūnose – nevaldomų emocijų. Nepriklausomybės laikotarpiu tai buvo geriausia, ką turėjo šalies futbolas.

Pačių rungtynių kontekstas turėjo gilią istoriją. Apskritai, daug kas įsiminė iš tų akistatų su Kauno FBK. Tiek rungtynės 2004-aisiais, kai „Ekranas“ namuose žaidė tirštame rūke ir pralaimėjo. Tiek 2003-ieji, kai Kaune „Ekranas“ žaidė ant sniegu padengtos aikštės ir taip pat nusileido. Keista, dabar tas nesėkmes savotiškai malonu atsiminti.

Neabejoju, jog kažko panašaus Lietuvos futbole artimiausiu metu tikrai nebus. Gali prireikti dešimtmečių, nes tokioms rungtynėms subręsti reikia bent kelerių metų. Negali tiesiog staiga atsirasti kažkoks derbis, pavyzdžiui „Žalgiris“ ir „Trakai“. 

Taip nebus. Aišku, kiekvienos rungtynės, po kurių klubas užsitikrindavo čempionų vardus, turi savo istoriją. 2009-aisiais labai geras mačas Vilniuje, kai „Ekranas“ įveikė „Vėtrą“. Tačiau tai buvo tiesiog labai geras stiprių komandų mūšis, sportinė kova ir viskas. Tačiau vien to neužtenka futbolui.

Prie įsimintiniausių mačų norėčiau pridėti Čempionų lygos susitikimą Dubline 2012-aisiais. Galbūt pačios rungtynės nebuvo kažkuom labai išskirtinės, tačiau įspūdį paliko nepakartojama atmosfera tribūnose. Buvo nepaprastas jausmas girdėti mus palaikančią daugiau nei 500 lietuvių armiją. Tos rungtynės suvirpino sielą ir išjudino patriotiškumo jausmus.

2009-aisiais išsižiojęs stebėjau draugiškas „Ekrano“ rungtynes Kipre su vietos komanda. Stadione buvo daugiau nei 13 000 žiūrovų, tribūnose liepsnojo fakelai, į dangų skriejo fejerverkai, stadionas tiesiog ošė ir skendėjo dūmuose. Buvo tiesiog pritrenkiantis reginys.

- Ne paslaptis, kad klubas išgyvena sunkius laikus, galbūt darbo atlygis nėra vertas tavo įdėtų pastangų, ar nėra minčių ieškotis naujo darbo?

- „Turėk mėgiamą darbą ir tau nereikės dirbti“ – manau, šitas posakis yra neįtikėtinai taiklus. Jei kas manęs paklausia, kuo užsiimu, visada išdidžiai pakeliu galvą ir sakau, jog esu futbolo klubo “Ekranas” narys. Atradau savo vietą. Mėgaujuosi kiekviena diena čia. 

Būna šalta, lyja, skaudžiai pralaimi komanda ar kamuolys pataiko man į kamerą ar bandant nepraleisti įdomaus kadro nuskrendu su visa technika nuo kokio šlaito – viskas yra puiku! Esu savotiškas vaiduoklis – mano pavardė niekur nefigūruoja, bet visada būnu kitoje kameros ar fotoaparato pusėje ir fiksuoju „Ekrano“ gyvenimą bei kuriu filmukus apie jį. 

Pasibaigus sezonui padaugėja dizaino darbų, nes pradedame galvoti apie kitus metus ir reikia padaryti bilietų, kalendorių, plakatų ar kitokius klubo įvaizdžiui skirtus maketus, atnaujinti komercinių pasiūlymus potencialiems klubo rėmėjams ir dar daug visko. 

Turiu gana nemažą saviraiškos laisvę, o visa veikla nestokoja kūrybiškumo, bet tai ir yra įdomiausia. Keliauju nuolat kartu su komanda, jaučiu jos pulsą sezono metu. Čia nuolat daug veiksmo ir niekada nebūna nuobodu. Tiesiog svajonių darbas ir turiu dar daug ką dėl „Ekrano“ padaryti. Tikiuosi, kad atlaikysime viską ir istorija galės tęstis toliau.

- Kiek pats dabar supranti apie futbolą, patį žaidimą lyginant su 2007-aisiais, kai pradėjai dirbti „Ekrane“?

- Pats požiūris į futbolą liko nepakitęs. Likau toks pat futbolo romantikas, kuriam šis žaidimas nėra tik įvarčiai, taškai turnyro lentelėje ir žiūrovai tribūnose. Aš tarp futbolo ir dramos dėčiau lygybės ženklą. Todėl galvoje kolekcionuoju tuos mačus, tuos epizodus, kurie paveikė mano širdį. Ne veltui įstrigo tas 1998-ųjų skaudus pralaimėjimas Kipro komandai, tai buvo negailestingai pasibaigusi drama. Taip pat ir mūšiai su Kauno FBK nebuvo tik 90 minučių kovos aikštėje.

Neskiriu daug laiko analizuodamas rungtynių schemas, man patinka futbolas, kuriame netrūksta emocijų.

Nuo 2007-ųjų jaučiu, kad artėju prie komandos. Tai tinka ir lokaline prasme: klubo administracija dirbo „Ekrano“ gamyklos patalpose, vėliau persikėlė netoli treniruočių aikštės.

Dabar turiu progų prieš rungtynes būti ir komandos persirengimo kambaryje, tai šventa vieta, kuri išskirtinai priklauso žaidėjams ir treneriui. Keitėsi klipų, reportažų pobūdis. Dabar jie vis dažniau paremti emocijomis, mažiau juose pateikiamos informacijos, daugiau kūrybos, dramos, motyvacijos komandai.

- Koks tavo santykis su žaidėjais? Ar jie tampa tavo artimais draugais, su kuriais leidi savo laisvalaikį?

- Aš visą laiką stengiuosi išlaikyti tam tikrą atstumą. Noriu išlikti komandos sirgaliumi, o ne susitapatinti su pačia komanda. Tiesiog noriu visada labiau matyti „Ekrano“ komandą, o ne bičiulius, žaidžiančius „Ekrane“, todėl dažniausiai bendravimas su žaidėjais apsiriboja pačiu futbolu ar dalykais, kurie mus visus vienija.

- Per savo karjerą klube sutikai ne vieną trenerį, virš 100 žaidėjų, o per tą laikotarpį „Ekranas“ penkis kartus tapo šalies čempionu, pernai iškovojo bronzos medalius, kurie metai įsimintiniausi?

- Nors ir nesu žaidėjas, tačiau visi per pastaruosius metus klubo iškovoti medaliai išdidžiai kabo namuose matomoje vietoje. Kiekvienas laimėjimas yra labai vertingas ir turintis savų istorijų. Visgi, man asmeniškai šie metai yra ypatingi. 

Daugybė pralaimėjimų ir įvairių problemų, tačiau jei būtų galimybė pakartoti kurį nors sezoną, rinkčiausi 2014-uosius metus. Man didelė garbė dirbti su tokiais atsidavusiais treneriais kaip Valdas Dambrauskas ir Marius Skinderis, kurie sulipdė jauną ir savito braižo komandą, iš visų jėgų bandančią atlaikyti jai metamus iššūkius. 

Kartais ji nuvilia, kartais net sukelia pyktį, tačiau kiekvienas laimėjimas suteikia daug džiaugsmo. Pradedi kiek kitaip vertinti pergales, nes anksčiau jos kartais tiesiog reikšdavo eilinius tris papildomus taškus lentelėje, kadangi komanda būdavo akivaizdžiai galingiausia iš visų A lygoje. Šiemet kiekvienose rungtynėse turime viską įrodinėti iš naujo. Viskas tampa nenuspėjama ir tos pergalės tampa saldesnės.

Labai vertinu pažintį su Valdu. Tai ypatingas žmogus, kuris visada leido suprasti, kad tai, ką darau, yra labai svarbu. Jis suteikė daug įkvėpimo ir motyvacijos, be to, šio sezono metu jaučiau, jog tobulėjau savo srityje kaip niekada anksčiau.