Karališkosios šeimos sargyboje

Panevėžietis Armandas Rokas pastaruoju metu retas svečias gimtinėje. Sporto gerbėjai, šiemet Panevėžyje stebėję pasaulio dvigubo ultra triatlono čempionatą, turėjo įsiminti jame dalyvvavusį barzdotą lietuvį.

Visą tekstą popieriniame variante galima rasti ir spalio 10 d. „Panevėžio balse". 

Po triatlono – į Kopenhagą

Armandas rugpjūčio pabaigoje savo gimtajame mieste antrąkart gyvenime stojo į kovą su savimi didžiulės ištvermės reikalaujančioje trasoje.

Vien ją įveikti – unikalus žygdarbis. Šiemet Armandas savo pernykštį rezultatą pagerino beveik šešiomis valandomis ir bendroje vyrų įskaitoje užėmė aukštą 7-tą vietą.

Po varžybų Armandas neužsiliko Lietuvoje, jau kitą dieną sėdo į Kopenhagą skrendantį lėktuvą.

Danijoje 24-erių panevėžietis – ne naujokas. Tiesą pasakius, apie Armandą rašyti norėjau dar vasarą, tačiau ne iškart galėjau tą daryti. Ne todėl, kad A. Rokas vengtų žurnalisto plunksnos. 

Nuotrauką skolinuosi iš bičiulio Vyganto S. arba  vs-foto.lt

Armandas tarnauja Danijos karinėse pajėgose. Kad galėtų papasakoti apie savo profesinę veiklą, panevėžietis turėjo sulaukti tiesioginių savo vadovų leidimo. Be to, man pačiam reikėjo trumpai angliškai raštu papasakoti apie save bei savaitraštį „Panevėžio balsą“.

Vėliau Armandas man atskleidė, kad šią informaciją tikrino Danijos valstybės saugumo pareigūnai.

Su A. Roku susitikome Kopenhagos oro uoste, netrukus sėdome į išsinuomotą automobilį ir nurūkome link kareivinių.

Per keliasdešimt kilometrų nuo Kopenhagos nutolusiose kareivinėse tą savaitgalį vyko, galima pavadinti, atvirų durų dienos. Neseniai karo tarnybą pradėjusius Danijos Karališkosios gvardijos šauktinius lankė tėvai, kurie įvertino jų gyvenimo sąlygas, šauktinių maistą, rikiuotės sugebėjimus. 

Tradiciškai, patyrę seržantai norėjo svečiams parodyti kokia čia svarbi yra tvarka ir disciplina: juk šauktiniai – būsimi Karalienės Margaretos II sargybiniai!

Tad stebint šauktinių artimiesiems, tėvams, demonstratyviai tikrino švarą, o radę pretekstą nevengdavo liepti viso kambario gyventojams iš naujo tvarkyti savo gyvenamąją patalpą: plauti grindis, šveisti tualetą ar dušo patalpas.

Gana atraktyvus reginys, tačiau nieko bendro neturintis su panevėžiečiu Armandu. Jis – profesionalas karys, o įdomi Karališkosios gvardijos patirtis – jau daugiau nei pusantrų metų praeitis.

Be danų kalbos liksi dugne

Kelias į Danijos karines pajėgas nebuvo lengvas ir klotas rožėmis. Baigęs „Vyturio“ vidurinę mokyklą Armandas turėjo galimybę studijuoti Lietuvoje, jau buvo įstojęs į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, tačiau dar tą pačią vasarą 18-metis nusprendė keliauti į Daniją. Didelių ir konkrečių planų neturėjo, tiesiog nuotykių ieškoti.

Kaip ir daugelio lietuvių užsienyje, pradžia nebuvo lengva. Danijoje studijavo Armando brolis Osvaldas, tad atvykusiam galėjo suteikti pagalbą, pagelbėti pirmaisiais adaptacijos mėnesiais. Armandas Kitame Danijos mieste Odensėje Lillebaelt akademijoje pradėjo studijuoti informacijos technologijų tinklų inžinerijos studijas, tačiau jas pabaigęs savo ateities nesiejo su šiais mokslais.

Dar studijų laikais Armandas išbandė eilę aukštos kvalifikacijos nereikalaujančių darbų: nuo skrajučių platinimo, darbų sandėliuose iki paštininko. Beje, šią poziciją Armandas vadina jau visai neblogu variantu: į darbą keliaudavai su paštininko apranga, čia reikalingos ir danų kalbos žinios, o pati specialybė labiau vertinama, nei Lietuvoje.

„Baigus studijas nesinorėjo sėdimo darbo, jaučiau adrenalino ir nuotykių poreikį. Danijoje supratau vieną dalyką: be danų kalbos žinių nieko nebus. Stengiausi ir ieškojau galimybių, kaip greičiau išmokti kalbą. Traukė karyba, Lietuvoje priklausiau Šaulių sąjungai, pradėjau domėtis galimybėmis tarnauti Danijos karinėse pajėgose. 

Čia svarbūs keli aspektai: būti Europos sąjungos šalies piliečiu, turėti nepriekaištingą sveikatą, gyvenamąją vietą Danijoje ir įveikti nelengvą testą, kuriuo tikrinamas danų kalbos lygis, matematikos, logikos žinios“, - kelią link karinės karjeros Danijoje prisiminė panevėžietis.

Karalienės sargyboje

Visus šiuos kriterijus Armandas atitiko, testą išlaikė. „Beje, atrankos komisijoje dirbo lietuvę vedęs danų kariškis. Aš tik spėju, kad galbūt jis atrankoje mane užtarė ir padėjo tapti Danijos šauktiniu.

Tiesa, po teigiamo atrankos komisijos sprendimo, reikėjo laukti savo šaukimo. 

Paprastai danai jo sulaukia per 2-3 metus. Man pasisekė, dar tais pačiais metais man paskambino iš Danijos karinių pajėgų: klausė, ar noriu pradėti tarnybą Karališkojoje gvardijoje. Nedvejodamas sutikau. 

Likau labai nustebęs, kad mane pakvietė būtent į Karališkąją Gvardiją. Kol mums neišdalino aprangų, tikrai netikėjau, kad tapsiu šios gvardijos nariu“, - apie netikėtą šansą kalbėjo A. Rokas.

Čia reikia paminėti, kad norint patekti į Karališkąją gvardiją, vyrauja didžiulė atranka. „Anksčiau Karališkosios gvardijos sargybinius Kopenhagoje Amalienborgo rūmų aikštėje stebėjau turisto akimis. 

O dabar – šansas pačiam saugoti Danijos karališkosios šeimos rezidenciją. Daugelis danų svajoja tapti Karališkosios gvardijos sargybiniu, kurių neužmiršo net LEGO konstruktorių kūrėjai, įtraukdami šią sargybą į savo kaladėlių pasaulį“, - šypsojosi Armandas.

Tarnyba truko 8 mėnesius, pirmieji trys – „Žaliosios“ tarnybos laikas, kai bazinius karinius įgūdžius ir praktiką šauktiniai įgijo miškuose. Jos pabaigoje laukė baigiamasis 5 dienų žygis, reikalaujantis daug jėgų, ištvermės. Tik po šio fizinio išbandymo kariai turi teisę tapti gvardiečiais ir saugoti karališkosios šeimos rūmus.

Tačiau iki tikrosios sargybos, mėnesį laiko būsimi gvardiečiai mokėsi rikiuotės subtilybių, karinės įrangos, batų, krepšelio priežiūros įgūdžių. „Daugelis gali pagalvoti, kad gvardiečių daiktai tiesiog nupurkšti blizgančiu laku.

Eilinė diena Amalienborgo rūmų sargyboje

Tačiau nieko panašaus: kiekvienas karys prieš tarnybą valandų valandas praleidžia su specialiu tepalu blizgindamas batus. Po kiekvienos tarnybos dienos – vėl procedūra iš naujo. Ypač nelengva pradžioje: seržantas griežtai prižiūri, kad visa amunicija ir apranga būtų nepriekaištingai sutvarkyta: pradedant marškinių lyginimu, baigiant tuo pačiu batų blizginimu. 

Neretai prieš tarnybą laukdavo bemiegės naktys, kad tik laiku suspėtum tinkamai pasiruošti“, - stresines situacijas prisiminė A. Rokas.

Kiekvienas gvardietis turėdavo gerą bičiulį, kuris prižiūri draugą, kad kiekviena aprangos detalė atitiktų reikalavimus. Kitu atveju pražiopsota smulkmena – ne idealiai išlyginti marškiniai, dulkelė ant švarko ar kepurės – gali patekti į turistų fotoobjektyvus ar žiniasklaidos geltonuosius puslapius.

„Karališkoji gvardijos sargyba vyko skirtingose Danijos dalyse, su turistine agentūra tokios patirties nenusipirksi“, - šypsosi Armandas.

Nuvijo lietuves

Vienas įdomiausių momentų – Amalienborgo rūmų – Danijos karališkosios šeimos žiemos rezidencijos sargyba. Tai yra ketverių rūmų, išsidėsčiusių aplink centrinę aštuonkampio formos aikštę, kompleksas. Jos centre yra Fredericho V-ojo statula. Rūmai iki šiol yra karališkosios šeimos nuosavybė, juose reziduojant karalienei iškeliama vėliava. Kasdien 12 valandą prie rūmų vyksta sargybos pasikeitimo ceremonija.

„Sargyba ne tokia nuobodi, kaip kad gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Netrūko linksmų nutikimų, dažniausiai jie susiję su į aikštę užsukančiais turistais. Stovėjau Amalienborgo rūmų sargyboje, girdžiu, dvi merginos lietuviškai kalbasi. 

Viena kitai sako – prieik arčiau, nufotografuosiu šalia kareivio. Tačiau mes, kaip sargybiniai, turime išlaikyti atstumą nuo turistų, juk mūsų rankose – tikri ginklai su šoviniais. Visiškai priartėjus lietuvei privalėjau įspėti ir šūktelėjau lietuviškai – „Laikykite atstumą“! Šoko ištikta ir netikėtai išgąsdinta mergina puolė atgal! Netrukus su bičiule ėmė juoktis iš šios situacijos“, - prisiminė A. Rokas.

Pasak panevėžiečio, sargyboje prie praeivių fotoobjektyvų greitai įprantama, tačiau labiausiai erzindavo nesupratingi turistai, kurie net ir po įspėjimų vis vien lenda arčiau fotografuotis. Tokie nepaklusnūs, kurie nepaisydavo sargybos įspėjimo, rizikuodavo gauti nekuklią baudą. 

Dažniausiai turistų dėmesys dieną leisdavo greičiau prabėgti sargybos valandoms. Penkios minutės stovėjimo, 10 minučių žygiavimo, ir taip 2 valandas. Po jų gvardiečiai poste pasikeisdavo.

Planuose – nauji iššūkiai

Baigiantis tarnybai Karališkojoje gvardijoje klausiama karių, ar jie norėtų tęsti karjerą Danijos karinėse pajėgose ir tapti profesionalais.

„Toliau tarnauti lieka tik motyvuoti, savo sprendimu neabejojantys kariai. Norint prisijungti prie profesionalių karių dalinių, turi dar įveikti 8 mėnesius truksiančius kursus, kurių metu kariai ruošiami tarptautinėms saugumo ar kovinių užduočių misijoms“, - kalbėjo A. Rokas. Panevėžietis neketino sustoti ir pareiškė norą ir toliau siekti karinės karjeros.

„Šauktinio ir gvardiečio laikas asmeniškai buvo sunkesnis periodas, nei profesionalios kariuomenės kursai. Galbūt dėl to, kad jau buvau susipažinęs su šia „virtuve“, buvo gal sunku kažkuo nustebinti. Netrūko fiziškai sunkių pratybų, tačiau tai jau atrodė savaime suprantama. Tuose kursuose daug dėmesio buvo kreipiama žinioms, praktikai, kad tam tikroje situacijoje žinotum kaip elgtis, ką pasitelkti įveikiant užduotį“, - kalbėjo A. Rokas.

Įpusėjus profesionalaus kario apmokymus, reikėjo pasirinkti karybos specializaciją. Pagalvojau, būtų įdomu išbandyti kažką visiškai nauja, nusprendžiau žinias gilinti valdant šarvuotį. Besimokydamas manevruoti šarvuotį išlaikiau ir civiliniame gyvenime praversiančias sunkvežimio vairuotojo teises“, - teigė A. Rokas.

Dabar Armandas žvelgia toliau į priekį. „Šarvuotį manevruoti moku. Yra kitų įdomių specializacijų, kurios reikalauja naujų karybos įgūdžių. Turiu keletą svajonių. Viena jų – norėčiau tapti kalbos karininku. Porą metų reiktų mokytis rusų kalbą ir vėliau galėčiau tapti vertėju, misijų patarėju. Galima pasirinkti vieną iš trijų kalbų: arba rusų, arba persų, arba arabų. Išmokti rusiškai nebūtų sudėtinga, be to, rusų kultūra, mentalitetas labiau žinomas lyginant su persų ar arabų kultūros ypatumais“, - pasakojo A. Rokas.

Dar viena jo svajonė – Grenlandija: tapti šios salos rytinės sienos sargybiniu. „Tai būtų dvejų metų tarnyba. Reiktų išmokti puikiai slidinėti, be to, mokėti patruliuoti su šunimis. Būtų puikus nuotykis išgyventi Grenlandijos šaltyje. 

Jau vien ko verti mokymai, kurių metu turi sukaupti nemažą žinių bagažą apie tarnybą su šunimis arba, pavyzdžiui, išmokti kolegai operuoti dantį, nes juk Grenlandijoje nėra profesionalios medicinos priežiūros, turi mokėti išgyventi ir pasirūpinti savimi visiškai ekstremaliomis sąlygomis. Reikia stengtis dėl šių svajonių, o ateitis parodys tolimesnius mano kelius“, - teigė A. Rokas.

Tiesa, nedaug trūko, kad Armandas šiandien priklausytų Lietuvos karinėms pajėgoms. Baigęs tarnybą Karališkojoje gvardijoje A. Rokas grįžo į Lietuvą: reikėjo laukti kvietimo prisijungti prie profesionalios Danijos kariniuomenės.

O laukimas galėjo užtrukti ir du, tris metus. Grįžęs į Lietuvą Armandas užpildė Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos stojimo dokumentus. Tačiau netrukus sulaukė skambučio iš Danijos: jei nori tapti profesionaliu kariu – grįžk į Daniją. Armandas nedvejojo. „Tai mano svajonė, pradėto kelio tęsinys. Jei būčiau svarstęs, abejojęs, daugiau niekada nebūčiau sulaukęs šansų grįžti į Daniją, siekti karinės karjeros toje šalyje“, - teigė A. Rokas.

Dviračiu – į sostinę

„Geležies“ (danų k. – jern) pravardę gavusiam lietuviui fiziniai kūno iššūkiai nebaisūs. Danų aukštesnio laipsnio karininkų pasitikėjimą Armandas užsitarnavo nevengdamas sunkiausių fizinių užduočių ir niekada nepasiduodamas kelio vidury. Tad gal nieko keisto, kad panevėžiečio kūnui paklūsta ir dvigubo ultratriatlono distancija (7,6 km plaukimas, 360 km dviračiu, 84,4 bėgimas).

Sportas – neatsiejama Armando gyvenimo dalis. Tarnybos metu ir po jos panevėžietis mielai laisvas valandas leidžia kariuomenės sporto salėje stiprindamas savo kūną, plaukiodamas ar bėgiodamas greta kareivinių esančiuose miškeliuose.

Nors nuo jų, kuriose ir gyvena dalis profesionalų, iki Kopenhagos centro, kur vyksta danų kalbos kursai, yra apie 30 kilometrų, tai jokia kliūtis keletą kartų per savaitę šį atstumą įveikti dviračiu. 

Beveik tobulai daniškai bendraujantis panevėžietis kitą mėnesį turėtų laikyti aukščiausio lygio danų kalbos testą, šio lygio kalbos žinių pažymėjimas atveria kelius į valstybės tarnybos pozicijas, universitetines studijas danų kalba ar įvairių Danijos verslo kompanijų siūlomus darbo konkursus.

Armandas neskuba išlaidauti ir ryžtis brangiems finansiniams sprendimams. Aplink Kopenhagą ir pačioje sostinėje nekilnojamojo turto nuomos kainos milžiniškos. Juolab yra galimybė gyventi patogiuose kareivinių kambariuose. 

Profesionalus karys gyvena vienas kambaryje, turi atskirą dušą, tualetą, yra kabelinė televizija, internetas, o už visa tai moka simbolinę kainą.

Nuosavą automobilį turėti jaunam žmogui Danijoje taip pat nemaža prabanga. Esant reikalui galima nebrangiai išsinuomoti mašiną, o kasdienėms kelionėms visur puikiai tarnauja dviratis. Ne veltui puikią dviračių infrastruktūrą turinti Danija laikoma dviratininkų rojumi.

Žalia šviesa

Armando tarnyba Danijoje nėra unikalus atvejis. Remiantis Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, per pastaruosius 14 metų tarnauti įvairiose NATO šalyse Lietuva leido keliems savo piliečiams.

„Tai nereiškia, kad Lietuvai atsuku nugarą. Abi šalys priklauso NATO, glaudžiai bendradarbiauja kariniais klausimais, organizuoja bendras pratybas, galėčiau būti komunikatorius tarp abiejų pusių, žinau abiejų šalių kultūras, kalbas. Manau, tai tik į naudą, jei žmonės tobulėja ir siekia profesionalumo kitoje šalyje“, - teigė A. Rokas.

Dabar norint tarnauti valdininku kitoje šalyje ar tarnauti kitos šalies kariuomenėje, būtina gauti Vyriausybės sutikimą, nes priešingu atveju prarandama Lietuvos pilietybė. Tačiau reikia nurodyti funkcijų, kurias žmogus atliks kitos valstybės tarnyboje, aprašymą. Jei aprašymas neatrodys įtartinas, leidimas veikiausiai bus suteiktas.

Prieš kelerius metus Vyriausybė svarstė Armando Roko prašymą leisti jam tarnauti Danijos kariuomenėje. Šalies įstatymai leidžia tokią išimtį: reikia kreiptis į Vidaus reikalų ministeriją, o ji, suderinusi su „Sodra“, VSD ir kitomis Lietuvos institucijomis, Ministrų kabinetui pateikia atitinkamą projektą. Nė viena institucija dėl to jokių pavojų ar grėsmių neįžvelgė.

Šiemet mūsų Vyriausybė Lietuvos piliečiams suteikė leidimus tarnauti Prancūzijos užsieniečių legione, Vokietijos kariuomenėje, o 2011-aisiais mūsų šalies Vyriausybė buvo gavusi net 3 prašymus leisti tarnauti kitų valstybių karo tarnybose. 2010-aisiais suteiktas leidimas tarnauti Danijos Karalystės karinėse oro pajėgose, o 2008-aisiais – leista Lietuvos piliečiui tarnauti JAV karinėse oro pajėgose.