Judesy: Maratonų medžioklės taikinyje

Realiai nėra labai kažkuo pasigirti ir džiaugtis, bet nėra ko ir liūdėti. 3.04.41 - toks yra Dublino maratono rezultatas. Ne rekordas, iki Rygos laiko – daugiau nei 6 min., tačiau iki Dublino starto likus porai savaičių buvo minčių šį pasirodymą nukelti kitiems metams.

Kažkoks keistas dešinės blauzdos raumens uždegimas kėlė įvairių niūrių klaustukų. Bet paskutinės kelios paprastos treniruotės leido suprasti, kad greičiausiai bus alles in Ordnung.

Apie Dublino maratoną kažkokį įspūdį galėjau susidaryti iš kolegos Remigijaus Šniokos, kuris pernai ten pasiekė asmeninį rekordą (pavarė apie 2.35 val.). Sakė, kad geras palaikymas ir nebloga, tolygi trasa.

Prieš bėgimą džiugino Dublino lietuvių bėgimo klubo aktyvumas ir ypač Aisčio inicityva.

Jei kildavo kokių klausimų - kas kur kaip, iškart gaudavau atsakymą. Maža to, dar kelios dienos prieš skrydį sulaukiau kvietimo į šventinį pomaratoninį vakarą Lietuvos ambasadoje Airijoje. Super, juk koks maratonas be gero jo aptarimo.

Į Airiją atskridome su kolega Andriumi šeštadienį vėlai vakare. Sekmadienį pailsėjus viešbučiuose susitikome su draugu Romu iš Panevėžio, puodelis kavos, arbatos, po gero pusvalandžio jau buvome pakeliui link maratono mugės.

Be didesnių ceremonijų asiėmėme numerius, jokių eilių, viskas paprasta, aišku, bendra nuotrauka prie maratono plakato, vietinėje kavinėje gerai užkirtome, dar pažioplinėjome po EXPO stendus ir nieko nelaukę autobusu pasiekėme centrinę Dublino dalį bei patraukėme link savo viešbučių.

Vakare dar labai lengvai (6.30 min/km ir lėčiau) apsukau 4 km ratą aplink savo rajoną. Prieš miegą sudariau planą A, B ir C.

Norint pagerinti rekordą, pirmąją dalį reikėjo įveikti per 1.27.30, ir antrąją - per 1.30.00. Atvykus į Dubliną planas "nepersistengti, bėgti tik dėl savęs" netenkino. Jei jausiuosi "šviežias", jei viskas eisis pagal planą, kodėl gi nesiekti rekordo?

Ir štai – maratono rytas! Nors pigiausio hostelio bendrame 10-ies lovų kambaryje naktį vyko pasaulio knarkimo čempionato atranka, su ausinuku išsimiegojau pakankamai gerai.

Porą bananų, dribsnių indelis su sultimis, ir jau pakeliui link starto vietos. Nuo hostelio - iki maratono renginio - daugiau nei 2.5 km. Gaila, nesuspėjau 8.15 val. į bendrą priešstartinę lietuvių fotosesiją.

Prieš pasidėdamas daiktus, pagalvojau, o kas mirė, kodėl tylu? Jei Vilniuje prieš startą nuo 8 val. ryto prie Katedros jau skamba garsi muzika, čia pakankamai rimtas balsas informavo apie renginio tvarką, kas, kur, kaip.

Apskritai iki starto nesutikau jokių pažįstamų, pusvalandis iki devynių savo krepšius palikau saugoti milžiniškoje open-air krepšių saugykloje, lengvas apšilimas su keliais pagreitėjimais ir metas judėti link starto vietos.

Savijauta puiki, kūną vėsina lengva dulksna, oro temperatūra ideali – apie 12 +, kojos "šviežios", jaučiausi pailsėjęs ir kupinas jėgų. Nemačiau prasmės imtis plano C. Atsistojau apie 10 metrų nuo elito bėgikų, tad iškart davus startą kojos pasileido į karjeros 6-ąjį maratoną.

Pagal planą turėjau bėgti ne greičiau nei per 4.13 min./km, bet pirmas kilometras įveiktas per 4 min., antrasis – dar sekunde greičiau. Turėjau save stabdyti, nes kojos norėjo nešti dar greičiau.

Už kiekvieno kampo – šimtai klykiančių, plojančių, trypiančių, daužančių balionus ir keistas triukšmo barškykles žiūrovų. Atmosfera nereali, neturiu su kuo palyginti. Vilniuje žiūrovai bazuojasi prie Katedros bokšto ir Gedimino prospekte, keliose vietose – Užupy, ir viskas. Iš pradžių maniau, kad tik pirmuose kilometruose tokia sirgalių masė. Tačiau palaikymo netrūko ir Phoenixo parke. Šventė ne tik bėgantiems, bet tikra fiesta ir žiūrovams.

Nuolat planą per kiekvieną kilometrą viršydavau keliomis sekundėmis. Tad 5-tame km visiškai nesijaudinau dėl nedidelio sulėtėjimo įveikiant mažą įkalnę, sekundžių rezervo buvo į valias. Pirmas trečdalis driekėsi didžiuliame Phoenixo parke. Vėjas buvo, tačiau bėgant būryje didelės įtakos neturėjo.

Prieš 15 km užgerdamas maratono vandeniu suvalgiau pirmąjį geliuką (Vitargo). Beje, vandens punktuose - tik vanduo, bananų, obuolių ir t.t. Po bėgimo pagalvojau - keista, nes kiek teko bėgti, visada (net pusmaratoniuose) būdavo galima pasistiprinti daug angliavandenių turinčiais vaisiais (gerai, kad prieš startą surijau 2 bananus ir valgiau dribsnių).

Maždaug 17-tame km, kaip vėliau paaiškėjo, pavijo Aistis, šūktelėjo „Sveikas, lietuvi!“ (nes vilkėjau LBT marškinėlius), ir iki 23 km bėgom šalia.

Pusę distancijos įveikta per 1.28.11 val. - pagal A planą, ir net su 7 sek. rezervu. Tačiau gerokai prieš pusiaukelę jaučiau, kad visos programos palaikyti nepavyks.

Po 22 km po truputį darėsi sunku bėgti pagal planuotą tempą. Kojos sunkėjo, tapo aišku - jei nenoriu lūžti anksčiau laiko, turiu mažinti greitį. Galėjau bėgti po 4:15, bet užtai būčiau brangiai sumokėjęs po 30-to km. Aistį paleidau, jis drąsiai pretendavo "lipti" iš 3 val.

Tuo tarpu aš kiekviename kilometre nuo plano prarasdavau nuo kelių iki keliolikos sekundžių. Maždaug 28-tame kilometre už nugaros išgirdau netylų trepsėjimą ir kylančią triukšmo bangą: per 100 metrų prie manęs sparčiai artėjo 3:00 val. “pace`riai” - raudonais balionais apsiginklavę trys bėgikai, aplink kuriuos laikėsi kelios dešimtys stajerių.

Kaip tik tuo momentu pasiekėme stiprią palaikymo zoną. Apėmė didžiulė adrenalino banga, sugrįžo jėgos ir jų tempas neatrodė per didelis. Taigi, kaip sakoma, "grįžtu į žaidimą" su gana padoriu 4:11-4:08 tempu! Taip bėgant toliau su šia solidžia grupe būtų lengviau pasiekti 3.00 val. maratono rezultatą.

Pradėjus 32 km anksčiau laiko griebiau paskutinį (GU Roctane) geliuką (pirmąjį suvalgiau 25-tame km (gal dėl to staiga atsirado jėgų palaikyti 3:00 val. pace`rių tempą?).

Taigi, 32-as km – 4:11 (!), 33-ias km – 4:19, bet... 34-tas – vos 4:50..

O 35-tajame buvau priverstas sustoti. Įkalnėje visiškai sutraukė dešinę šlaunį, privalėjau sustoti, tą ir padariau. Apie minutę minkiau raumenį, kol pagaliau atslūgo mėšlungis ir vėl galėjau judėti į priekį. Maniau, viskas – trepėsiu po 6:00 min/km.

Bet netrukus stabilizavosi tempas, be to, priekyje mane pasitiko su riedslidėm (taip, jis varė su RIEDSLIDĖM :) ) stovintį tėvą. Iškart motyvacijos ir jėgų antplūdis. Persimetam keliais žodžiais, jaučiu, kad galiu didinti tempą ir vėl bėgti ne gėdingu tempu. Su riedslidėmis iš paskos ir tėvas.

37-tas km – 4.19 (!), 39-tas km – net 4:15 (!).

Likę trys kilometrai – vienas malonumas. Gatvės nusėtos kelių eilių žiūrovų miniomis, be to, 39-tame kilometre dar daugiau entuziazmo finišui įpūtė „lietuviška“ mylia ir jos palaikymas! Šalia Lietuvos ambasados įsikūrė kelios dešimtys ryškių lietuvių būrys, kuris stipriai palaikė prabėgant saviškiams.

Paskutinė tiesioji, o tolumoje – jau žali finišo vartai.

Žiūrovų tūkstančiai, didžiulis triukšmas, mintyse žinai, kad visas darbas jau padarytas, belieka mėgautis paskutiniais maratono metrais. Nebuvo jokio įspūdingo spurto, kertu finišo vartus, stabdau laikrodį, ir 3:04:46! Tokį pat rezultatą užfiksavo maratono organizatoriai, pačio „čipo“ laikas – 5 sek. geresnis.

Ant kaklo kabinamas gražuolis medalis, duoda nedidelį maišelį su dviem buteliukais vandens, kažkokiu reklaminiu šlamštu, pyragėliu ir popieriniais traškučiais. Laimei, visą šį „turtą“ papildo solidūs Dublino maratono marškinėliai.

Ypač daug dėmesio sulaukia tėtis, kurio riedslidės Airijoje – kažkokia sensacija ir neatrasta Amerika.

Netrukus sutikau Aistį, kuris mane lenkė ~2 min.

Atsiėmus daiktus ruošiausi ieškoti dalyviams skirtų dušų. Pasirodo, tai tavo problema, nėra tokių. Tas faktas kiek nuvylė, nes aš jau išsiregistravęs iš savo hostelio.

Sulaukiau kolegos Andriaus, trumpai pasidalinom įspūdžiais, nuvažiavom iki jo viešbučio ir ramiai buvo galima palysti po karštu dušu.

Švarūs, gražūs atvykome į jaukų vakarą Lietuvos ambasadoje. Čia iš arčiau pavyko susipažinti su Airijos lietuvių bėgikų klubu. Linkėjimai sutiktiems naujiems bičiuliams ir iki susitikimo kituose startuose ;)

Šiaip Dublino 42,195 km - tikrai įdomus, vertas dėmesio maratonų medžioklės objektas. Būtų įdomu pakartoti, bet ne kitąmet :).

Ačiū generaliniam kelionės ir bėgimo rėmėjui tėčiui :).

Pliusai: superinis žiūrovų palaikymas, tikrai gražus medalis, maratoniniai marškinėliai, prie startinio paketo rastas raktų pakabukas – el. energijos bankas mobiliakams, planšetėms ir t.t., vietos lietuvių dėmesys ir organizuotumas.

Minusai: trasoje – tik vanduo ir jokio maitinimo, po bėgimo nebuvo dušų.