Dakaro dulkių skonis

Ko gero, pirmą kartą legendiniame Dakaro ralyje dalyvavo ir du panevėžiečiai. Tiesa, jie nemanevravo galingų motorų varomų agregatų, o buvo tie, kurių dėka gaudavome svarbiausią informaciją apie lietuvių startus Pietų Amerikoje. 

Šiemet sunkiausiu planetoje tituluojamame ralyje su pajėgiausiais planetos lenktynininkais varžėsi net trys mūsų ekipažai. Kartu su jais žurnalistas Tomas Markelevičius ir vizualinės komunikacijos specialistas Arūnas Kisielius savo kailiu patyrė, kas yra Dakaro virtuvė su visais jos prieskoniais.

Arūno darbo rezultatai: per 20 dienų – po vieną vaizdo siužetą, kuriame skirtingi ralio, jo kasdienybės momentai, trumpi lenktynininkų komentarai. Įdomu tai, kad Arūnas iki šiol gyvenime nebuvo dalyvavęs jokiame automobilių ralyje. Debiutas – ir iškart nuo prestižinių varžybų.

A. Kisielius į Benedikto Vanago ir Sebastiano Rozvadovskio komandą pateko gavęs buvusio futbolo klubo „Ekrano“ atstovo spaudai Gedo Saročkos kvietimą.

Viename naujienų portalų dirbančiam Tomui proga skristi į Pietų Ameriką atsivėrė sulaukus savo vadovo pasiūlymo keliauti į ralį, jį nušviesti portalo skaitytojams ir padėti komunikacijos reikaluose kitam – „Agrorodeo“ ekipažui.

Beprotiškai ilga para

Mes galime tik pabandyti įsivaizduoti Dakaro masto lenktynininkų tempą. Ryte – kelias iki naujojo etapo pradžios, dieną – greičio ruožas, įveikus jį – kelias bivako (lauko stovyklos) link. Ten lenktynininkų laukdavo kitos dienos etapo analizė, o mašina patekdavo į naktį aukoti pasiruošusių mechanikų rankas. Bivakas – savotiška lauko stovykla, – tai didžiulė teritorija, kurioje glausdavosi nakčiai visi ralio dalyviai. Įvairiuose etapuose sąlygos bivakuose skyrėsi. A. Kisieliaus pasakojimu, vienas jų net atrodė kaip EXPO parodų rūmai – su stogu, kilimais, gražia ir kone sterilia aplinka.

„Ten jau nebe Dakaras. Per daug gerai“, – purtė galvą pasakodamas Arūnas.

Užtat kitą sykį bivake buvo tik šaltas vanduo, o aplink knibždėjo didžiulių – sprindžio dydžio panašių į tarakonus vabalų.

Tačiau ralį stebėjusių fotografų, žurnalistų para buvo dar ilgesnė. Jie pirmieji turėjo užsiimti patogias vietas fiksuoti keliu skriejančias mašinas, vėliau skubėti į greičio ruožo finišą arba į bivaką – įamžinti sugrįžusį ekipažą, sulaukti iš jo dienos komentarų, visą tai paversti žurnalistiniu produktu ir pateikti galutiniam vartotojui Lietuvoje.

„Keldavomės įvairiai, kartais ketvirtą ryto Argentinos laiku, kartais šeštą. Greičio ruožas paprastai prasidėdavo maždaug vidurdienį, iki jo dar turėjome įveikti gerą gabalą kelio. Kartais iki greičio ruožo važiuodavome 3–4 valandas“, – apie įprastą Dakaro ralio dienotvarkę „Panevėžio balsui“ pasakojo A. Kisielius.

Anot Arūno, komandos tikslas buvo ne tik saviškį ekipažą nufilmuoti, pafotografuoti.

„Įamžinę Vanago dienos pradžią, keliaudavome į vieną iš greičio ruožo taškų arba judėdavome link bivako. Kol laukdavome Vanago, naudodavausi proga įamžinti įvairesnių vaizdų, filmuodavau kitus pravažiuojančius Dakaro dalyvius, aplinką, kraštovaizdį. Juk iš vieno vaizdo ir „kalbančios galvos“ nieko neišgimdysi“, – aiškino A. Kisielius, neslepiantis, jog buvo dienų, kai darbas užsitęsdavo iki paryčių.

„Likdavai be miego, sėsdavome į mašiną ir važiuodavome į naujo etapo starto vietą. Mano atveju keturios valandos miego jau buvo daug, – šypsosi jis. – Jei po darbo matydavau, kad miegui likdavo valanda kita, nebemiegodavau, nes atsikelti buvo dar sudėtingiau. Pasnausdavau mašinoje pakeliui į kitą greičio ruožą. Be to, vargino ir pats važiavimas: nors automobilyje, atrodo, nieko nedarai, tik sėdi, bet po kelių valandų ilgo kelio jautiesi lyg maišu trenktas.“

Jei greičio ruože ekipažą ištikdavo kokios bėdos, komandai tekdavo kantriai laukti.

„Buvo tokia situacija: jau finiše laukiam atvykstančių mūsiškių, minutės tiksi, o dar net motociklų nesimato, – prisimena Arūnas. – Paprastai, kai mes atvykdavome į bivaką, baigdavo finišuoti motociklininkai. Pasirodo, greičio ruožo pradžioje praūžė didžiulė audra, tad starto vietą nukėlė ir pakeitė.“

„Mūsų maršrutas link bivako driekdavosi paprastais šalies keliais – kartais asfaltu, kartais prastesnės dangos. Startas ar finišas nebuvo kokia nors išskirtinė vieta su didžiuliais arkiniais, iš toli matomais vartais. Gerai, kad turėjome argentinietį Karlosą, kuris mums padėdavo. Daugiau veiksmo buvo finiše, į jį ir orientuodavomės“, – sako A. Kisielius.

Žmogus orkestras

T. Markelevičiaus ir jo komandos dienotvarkė irgi priklausė nuo ekipažo rezultatų. Kol jie buvo neblogi, diena prasidėdavo šeštą septintą ryto. Tačiau antroje Dakaro ralio pusėje „Agrorodeo“ komandos su lenktynininkais Vaidotu Žala ir Sauliumi Jurgelėnu priešakyje popieriai ėmė prastėti. Lietuvius stabdė jų vairuoto „Seat Leon“ techninės bėdos. Tad Tomui darbo diena užsitęsdavo iki paryčių – kol sulaukdavo finišuojančių savo komandos narių.

Po didžiųjų gedimų, kai ekipažas nusirito į dalyvių sąrašo dugną, komanda taikėsi prie starto laiko: keldavosi vėliau, bet ir miegoti eidavo tik sulaukę bivake savo lenktynininko bei šturmano.

Tarp ralio etapų dalyvių laukė viena laisva diena. Tačiau ji galiojo nebent patiems lenktynininkams. Tomas, kaip žurnalistas, ją išnaudojo papildomų temų paieškoms, Arūnas su B. Vanago komanda keliavo į vietinę ligoninę – ten laukė nedidelė labdaros akcija.

T. Markelevičiui ralio metu teko ir rašyti, filmuoti, montuoti bei fotografuoti. „Kaip sakoma, buvau žmogus orkestras – viską turėjau daryti vienas ir kuo greičiau perduoti informaciją Lietuvai“, – juokiasi panevėžietis.

Tomo aiškinimu, jei jis norėdavo pateikti medžiagą internete naktinėjantiems lietuviams, dėl laiko juostų skirtumų negalėdavo ilgai tempti.

„Jei mūsų ekipažas finišuodavo apie 14–15 valandą vietos laiku, Lietuvoje laikrodžio rodyklė mušdavo 19–20 valandą. Tačiau naujienų pateikimą diktuodavo komandos pasiekimai. Jei jie geri, kitą dieną ekipažas startuodavo anksti, sėkmingai finišavus, vėl buvo galima dar iki lietuviško vidurnakčio pateikti informaciją tautiečiams“, – darbo specifiką pristatė T. Markelevičius.

Paprastai greičio ruože Tomas įamžindavo lietuviškus ekipažus, tada nuotraukas perkeldavo į kompiuterį, jas pagal galimybes išsiųsdavo į Lietuvą, kad kolegos, sekantys rezultatus iš čia, galėtų iliustruoti naujienas. Grįžtant į bivaką, vaikinas dar spėdavo pakalbinti savo ekipažą, bevažiuojant į stovyklavietę perkeldavo medžiagą į kompiuterį ir bandydavo iškart persiųsti į Lietuvą.

„Kartais atvykdavau į bivaką, o jau būdavau atlikęs dienos darbus, – sako Tomas. – Bet apie miegą nebuvo nė kalbos. Negalėjau sau leisti tokios prabangos, nes buvo ką veikti ir ką pamatyti: naktinis mechanikų darbas, pats bivako gyvenimas, palapinės, valgykla, medikų zona... Tiek temų, tiek galimybių reportažams! Sukorus tokį kelią iš Lietuvos į tokio kalibro renginį būtų per didelė prabanga snausti po aštuonias valandas per parą. Todėl miegoti eidavau apie trečią nakties, o keldavausi šeštą septintą.“

T. Markelevičiaus tikinimu, miego trūkumą kompensuodavo kelionės laikas link naujo ruožo, kai tekdavo važiuoti po kelias valandas.

Ryšio tekdavo ir paieškoti

Abiem Dakaro žurnalistams svarbiausias darbo įrankis buvo interneto ryšys.

„Pats didžiausias rūpestis būdavo – ar yra internetas. Ne miego trūkumas, ne alkis, ne nuovargis stabdė: jei nėra interneto, tu nieko nepadarysi“, – sako Tomas.

„Įdomu tai, kad žmonės ten naudojasi gana gerais telefonais, nors iš pirmo žvilgsnio jų kasdienybė nekvepia prabanga, – pažymėjo A. Kisielius. – Tiek Bolivijoje, tiek Argentinoje žmonės gana skurdžiai atrodo, tačiau kiekvienas turėjo po telefoną, kuriuo fotografo ralį.“

Kad galėtų naudotis internetu, T. Markelevičiaus lydėta komanda buvo apsirūpinusi visų mobiliojo ryšio paslaugas teikusių bendrovių SIM kortelėmis. Jei vienoje kortelėje nebūdavo interneto ryšio, į aparatą dėdavo kitą ir vėl bandydavo ieškoti.

„Lietuvoje esame įpratę prie gero ryšio, esame išlepinti. O Pietų Amerikoje keliasdešimt ar keliais šimtais kartų lėtesnis interneto ryšys laikomas gana geru“, – šypsojosi Tomas, nedidelį vaizdo siužetą ar kelias nuotraukas į Lietuvą siųsdavęs net kelias valandas. Galiausiai tai tapo savaime suprantamu dalyku.

„Pirmojo etapo – prologo – metu įvyko avarija, atšaukė tą greičio ruožą, į ralio vietą skubiai atvyko medikų brigados, pridariau krūvą nuotraukų, bet tame miestelyje nebuvo interneto ryšio. Mūsų pagalbininkas Argentinos lietuvis Marcelas Rolandas ėmė prašyti vietinių pagalbos. Viena mergaitė už 100 pesų sutiko pagelbėti, įsileido į namus, iš ten pavyko persiųsti medžiagą į Lietuvą. Galiausiai ta mergaitė nebeėmė pinigų“, – ralio pradžioje patirtą nuotykį prisiminė Tomas.

Aukštikalnių efektas

Abu „Panevėžio balso“ pašnekovai tvirtino, kad Bolivijoje juos labiausiai pribloškė gamtovaizdžiai, buvę „it iš Mėnulio“: kalnai, neįprastos spalvos uolienos, vietomis rudas molis ar raudonas dirvožemis.

„Kvapą gniaužė Bolivijos serpentinai, – pridūrė T. Markelevičius. – Vietomis atrodė, kad jei nukristum, niekas niekada tavęs tarp uolų neberastų...“

Pasak Tomo, jo fotoaparatas dirbo ne tik tiesioginį savo darbą – įamžinti ralį. „Tačiau abejoju, ar jis buvo pajėgus perteikti Bolivijos gamtos grožį. Tą vaizdą reikia pačiam pamatyti“, – įsitikinęs žurnalistas.

Lietuvius ne kartą buvo užklupusi jiems neįprasta smėlio audra – vėjo nešamas smėlis čaižiai raižė nepratusią odą.

Beje, Bolivijoje ralis vyko kelių kilometrų aukštyje. „Ujuni miestelyje išsidėsčiusiame bivake jaučiau, kad pėsčiom keliaujant reikėdavo įdėti daugiau jėgų, daugiau įkvėpti. Buvome pakilę į trijų kilometrų aukštį. Kitą naktį besileidžiant į apačią, važiuojant į Saltos miestą, buvo pakilusi temperatūra. Tiesiog organizmas nesuprato, kas vyksta: nuovargis, miego stygius, aukščio skirtumas ir deguonies trūkumas turėjo įtakos. Įsijungė avarinis režimas ir man. Bet kitą dieną viskas stojo į įprastą ritmą“, – pasakojo T. Markelevičius.

Kur kas lengviau prie išretėjusio oro prisitaikė Arūnas. „Tik kartą einant po filmavimo, grįžtant į bivaką, apėmė keistas sunkumo jausmas: sulėtėjo žingsniai, visi judesiai. Tačiau didesnės įtakos savijautai aukštikalnės neturėjo“, – džiaugėsi jis.

„Antroje Dakaro pusėje rečiau prausdavomės – tiesiog apsiprausi šaltu vandeniu ir krisdavai į lovą. Nakvojome komandos parūpintose palapinėse, nors kartais – ir po atviru dangumi“, – mena A. Kisielius.

Vakarais bivake ralio organizatoriai pasirūpindavo dalyvių vakariene, vyravo sotūs mėsiški patiekalai.

Tiesa, ne visoms komandoms sąlygos vienodos. Natūralu, kad varžybų lyderių karavanai dėl didžiulės palydos paprastai užimdavo nemažas teritorijas. Paprastai jie papildomai apsitverdavo nuo smalsių žvilgsnių.

„Mechanikai ardė automobilius, o pastarieji turėjo savo paslapčių. Tad eilinis praeivis bivake neturėjo galimybių stebėti, pavyzdžiui, „Toyota“ komandos mechanikų darbo. Viešumo vengė, kad konkurentai nežinotų, kas slepiasi po „Peugeot“ mašinos variklio dangčiu“, – aiškina T. Markelevičius.

Dalijo autografus

Iš vaizdo reportažų bei Dakaro ralio dalyvių įspūdžių buvo galima suprasti apie vietinių – argentniečių ir boliviečių – meilę šiam renginiui. Net važiuojant link bivako, ne greičio ruožuose, žmonės šalia greitkelių plojo, džiaugėsi dalyviais.

„Pramogaudavo šeimomis, kepdavo mėsą, linksminosi, mojavo vėliavomis... – pasakoja Arūnas. – Nesvarbu, kad tu tik komandos komunikacijos narys – išlipus iš automobilio kokioje degalinėje, apsupdavo minia sirgalių, norinčių kartu nusifotografuoti, gauti smulkių suvenyrų. Nebuvo išeities – teko ne kartą ir pačiam dalyti autografus!“

Labiausiai A. Kisieliui įstrigo Bolivijos sirgalių nuoširdumas. „Jie paprastesni nei argentiniečiai, kurie siekdavo nemokamų ralio dalyvių atributų. Boliviečiai džiaugėsi raliu, o didžiausią ekstazę jiems suteikdavo užmegztas akių kontaktas, draugiškas pamojavimas.“

Panorus susitikti su ralio dalyviais sunkvežimių įskaitoje, vienintelė proga tą padaryti būdavo degalinėse. Čia degalų bakų papildyti sustojančius lenktynininkus jau pasitikdavo minios vietinių gyventojų.

„Laukdavo tikras šou: plojimai, fotosesijos, asmenukės – vaizdas neblogas! – juokiasi Tomas. – Kalbant apie sirgalius, Argentinoje jie truputį išlepę ir jų kiekis, palyginti nuo ralio pradžios Argentinoje, gerokai sumažėjo. Visi, matyt, apsiprato su šiuo renginiu, kuris nebe sensacija, o kasmet vykstantis, tradicinis.“

Pasak T. Markelevičiaus, situacija Bolivijoje – kardinaliai kita, nes šioje šalyje pirmą kartą visi Dakaro ralio dalyviai turėjo įveikti tris greičio etapus. Nenuostabu, kad ekipažus kartą finiše pasitiko pats šalies prezidentas, o vos kirtus Argentinos ir Bolivijos sieną jau laukė kelių kilometrų ilgio sirgalių minia, vėliavos, šūksniai, plojimai.

„Jei tavo automobilis papuoštas Dakaro ralio lipdukais, dėmesio neišvengsi. Tikros fiestos vykdavo degalinėse: muzika, pasitikdavo merginos tautiniais drabužiais, dalydavo nemokamai žemėlapius su būsimais Bolivijos greičio ruožais. Jie tikrai pasistengė – galbūt daugiau, nei pati Argentina“, – įspūdžiais dalijosi T. Markelevičius.

Debiutui įspūdžių – su kaupu

„Jei dabar keliaučiau į Dakaro ralį, daug ką daryčiau kitaip“, – prisipažįsta A. Kisielius. – Imčiau mažiau daiktų, žinodamas ralio virtuvę, įvairiau paruoščiau vaizdo medžiagą, pateikčiau daugiau vidinio gyvenimo...“

Ir prieš debiutinį renginį komunikacijos specialistas tikėjosi nuveikti daugiau, bet, sako, tiesiog fiziškai nebuvo įmanoma išspausti daugiau.

„Per visą gyvenimą nebuvau dar taip pavargęs, kaip per tas dvi savaites!“ – jau grįžęs į Lietuvą prisipažino Arūnas.

Net lauktuvių artimiesiems jis sako neparvežęs. „Aš netgi sau nieko nepasivežiau – dalį įdomesnių daiktų tiesiog kažkur pamečiau, – sako A. Kisielius. – Man labai patiko Dakaro ralio kaklaskarė, kurios niekur kitur negausi, – paskutinę dieną ji dingo. Į buteliuką bandžiau priberti vietinio smėlio, bet nebeturiu ir jo. Laikiau mašinoje, su kuria keliaudavome iš vieno bivako link naujo greičio ruožo, matyt, kai ją tvarkė paskutinę dieną, kažkas išmetė tą buteliuką... Iš Pietų Amerikos turiu keletą lipdukų, ralio džemperį, komandos aprangą – štai visas mano turtas po Dakaro ralio.“

„Nepaisant to, kad man automobilių sportas visiškai svetimas dalykas, ankstesniais metais visada stebėdavau Dakaro ralio apžvalgas. Tai bene vienintelis dalykas, kuris mane traukdavo automobilių sporte, – kalbėjo Arūnas. – Į visą šį renginį žiūrėjau kažkiek romantiškiau. Dalyviai atrodė lyg kokie pakvaišėliai, siekiantys pažaboti smėlingas dykumas... Atvirai pasakius, tikėjausi sudėtingesnių sąlygų, daugiau smėlio, dulkių, o vietomis Argentina priminė lietuvišką gamtą.“

„Nuo seno man Dakaras asocijavosi su techniniais sunkumais, o pirmo trisdešimtuko atstovai gana stabiliai, laiku pasiekdavo greičio ruožo finišą ir bivaką. Nepaisant to, keliaučiau antrą kartą į šį ralį. Vienu metu atrodo, kad daugiau į tokį ralį kojos nebekelsi, o kitą dieną tavo nuomonė kardinaliai keičiasi. Nors buvo žiauriai sunku, bet tai vertinga profesinė, gyvenimiška patirtis“, – nedvejodamas patikina A. Kisielius.

Jam pritaria ir kolega T. Markelevičius.

„Per televiziją matai tik pačių ekipažų važiavimą, finišą, bet nežinai viso dvidešimt keturių valandų Dakaro ralio gyvenimo, – sako Tomas. – Man didžiausią įspūdį padarė tempas, renginio didybė ir tas sunkumas visiems: tiek lenktynininkams, tiek mechanikams, tiek žurnalistams. Per dieną kartais įveikdavome po tūkstantį kilometrų skirtingais keliais. Atrodo, pagal navigaciją važiuodavome magistrale, o iš tikrųjų riedėdavome keista bekele. Kaip paaiškėjo, ten tik po kelerių metų planuojama tiesti magistralę, bet šalis iškart įtraukė savo planus į navigacijos programas. 

Tad staigmenos, netikėti iššūkiai tapo kasdiene ralio dalimi. Kartais nebeatsimindavai, kaip grįžai į bivaką, ir tik ryte nubundi mašinoje, galvą padėjęs ant fotoaparato kuprinės, nes tiesiog nebeturėdavai jėgų išlipti ir išsipakuoti palapinę.“

Bet labiausiai Tomui buvo neramu ne dėl fizinių iššūkių, nuovargio ar miego trūkumo.

„Pati didžiausia problema ir nerimas – kaip ir kuo greičiau išsiųsti medžiagą į Lietuvą. Kai kuriose komandose buvo atskiri operatoriai, fotografai, vairuotojai. O mano atveju visas šis krūvis guldavo ant mano pečių. Kitąmet galėsiu laiką ir darbus geriau planuoti“, – pažadėjo žurnalistas.

Tomas nesutinka su nuomone, kad Dakaras praranda savo senąją dvasią.

„Natūralu, kad ralis evoliucionuoja, kad į šį žaidimą vis labiau kišasi gamyklinės mašinos, vis daugiau jį įveikti siekia elitiniai lenktynininkai, pasaulinės ralio žvaigždės. Gerai mūsų šturmanas Saulius Jurgelėnas pasakė: „Jei Afrikoje buvo sunkiau, tai kodėl daugkartinis šio ralio nugalėtojas Stefanas Peteranselis ne visada pergale džiaugiasi Pietų Amerikoje?“ Čia nėra tik dykumų ralis, dalyvių laukia didesnė įvairovė, įvairesni keliai. Dakaras keičiasi, galbūt daugiau komercijos, mažiau kopų, bet nesutinku, kad jis tampa lengviau įveikiamas.“