Apie svajonę, kurią įgyvendinau!

Pirmas gyvenime įveiktas maratonas

Svajonė apie įveiktą maratoną praėjusį sekmadienį virto realybe! Kirtus finišą negalėjau patikėti, jog jau viskas, visas maratonas įveiktas! Dairiausi aplinkui, stebėdamas aplinką, kas vyksta aplinkui ir ieškodamas savo „palaikymo“ komandos. Finišavęs pažvelgiau į elektroninį laikrodį, kuris fiksavo skaičius 3:25:.. ir kelios sekundės.

3 val. 25 min. 22 sek. – toks preliminarus rezultatas, apie kurį prieš gerus du su pusę mėnesio nė nesvajojau.
Sau ir kitiems deklaravau, jog pagrindinis tikslas išbėgti iš 4 valandų ir jei bus gera forma, puiku būtų įveikti maratoną per 3 val. ir 40 min. Apskritai, mintis ruoštis ir įveikti maratoną galvoje tūnojo keletą metų. Pagaliau!

Treniruojantis liepą ir rugpjūtį apetitas augo. Mačiau, jog įveiksiu šią distanciją kur kas greičiau nei per 4 val., vėliau supratau, jog teoriškai galėčiau prabėgti ir greičiau nei per 3 val. 40 min. Sakau teoriškai, nes per ilgąsias treniruotes nebėgau visos distancijos, tą malonumą pasilikau pačioms maratono varžyboms 09.09 d.. Maksimali atstumu treniruotė – ~37 km, kurią įveikiau per ~3:08:46. Tai buvo rugpjūčio 18 d. Paskutinė ilga treniruotė – 09.02 d., tai yra savaitė prieš maratoną, 33.91 km per 2:47:48.

Šis laikas skelbė, jog distanciją įveikiau bėgdamas 1 kilometrą greičiau nei per 5 min. Taigi, nesąmoningai kirbėjo mintis, jog visą maratoną gali pavykti įveikti ir greičiau nei per 3 val. 30 min.

Prieš maratoną buvau sudaręs preliminarų bėgimo planą 3 val ir 40 min. laikui. Paskutinį vakarą, jau susidėjus visą mantą į sportinį krepšį, lape pasirašiau mini planelį, kokiu greičiu turėčiau bėgti atskirus maratono etapus, jei norėčiau distanciją įveikti per 3val. ir 30 min. Tačiau jokiu būdu neplanavau jo laikytis. Tiesiog savo smalsumui.

Maratono rytas nuteikė optimistiškai. Pro langą švietė saulė ir nebuvo nei vieno debesėlio. Vadinasi, greičiausiai nereikės jokio treningo ir bėgsiu tik su marškinėliais, kaip ir planavau, nes į Vilnių neatsivežiau jokio bėgimui skirto treningo. Pusryčiams – nelabai didelė porcija makaronų su vištiena, pakepta grietinėlėje.

Atvykau prieš devynias į Gedimino prospektą. Teoriškai dėl atsargos reikėjo atvykti anksčiau. Įėjus į persirengimo palapinę sutikau Romą Jasinską, pažįstamą panevėžietį, kuris taip pat bėgo maratoną, persimetėm keliomis frazėmis. Persirengęs ir pasidėjęs sportinį krepšį bei suvalgęs bananą parašiau Gintarei, vienai iš palaikymo komandos narių, kuri turėjo atvykti iki maratono starto. Prieš jį sutikau dar Vidmantą Vaitkų, bičiulį, kuris pirmąkart šturmavo pusmaratonį. Dar spėjau susitikt su Gintare, telefonu įsiamžinti prieš startą.

Startavau kolonos viduryje ir bėgau, kaip sakant, kiek greičiau nei „savo malonumui“. Telefonas rankoje (taip, visą distanciją rankoje laikiau telefoną, kuris rodė bėgimo vidutinį greitį ir įveiktą atstumą) fiksavo neįtikėtiną greitį.

Jaučiausi puikiai, tik kartais nedavė ramybės mintis, jog skuodžiu per greitai, o vėliau dėl to labai gailėsiuos. Telefonas ilgą laiką vidutinį greitį žymėjo ties 1 km/4 min.18 sek. Kiek vėliau – 4 min. 20 sek. Bet savijauta buvo nereali, nebuvo minties, jog galiu „lūžti“ pabaigoje. Žinojau, jog paskutinius kilometrus galiu įveikti ir lėčiau nei per 1 km/5.10 sek. greičiu bei bet kokiu atveju finišuoti garbingu laiku, nes kaupiu nemažą atsargą.

  

Pusmaratonis įveiktas per maždaug 1 val. ir 35 min. ir pagerinau savo pavasario laiką beveik trimis minutėmis. Bėgdamas maratoną! Pradėjus trečią ratą ir bėgant Upės gatve, prieš vėją, darėsi sunku. Tempas sulėtėjo, tačiau netrukus atsirado „antras“ kvėpavimas, gal suveikė neseniai suvartotas banano gabaliukas. Beje, nepraleidau nei vieno maitinimo punkto, sąžiningai gėriau vandenį ir vis užkąsdavau banano gabaliuku.

Įbėgus į Žvėryną, vėjo nebesijautė ir palaikiau dar neblogą laiką. Telefonas vis dar rodė vidutinį greitį 1km/4.28 sek. Kažkas nerealaus, jis tikrai grybavo. Tiek to ta statistika. Prabėgus tiltą ir pradėjus Gedimino prospektą iškart maitinimo punktas, o po jo lengviausia trasos dalis – bėgti stebint ir palaikant žiūrovams. Dvigubai daugiau motyvacijos atsirasdavo išvydus „palaikymo“ komandą – Jūratę bei Gintarę. Greitis tikrai padidėdavo. Bėgti Vilniaus, Vokiečių gatvėmis – vienas malonumas, nors kylant į pakalnę jėgų išeikvodavau nemažai. Tačiau sugebėdavau kai ką ir aplenkti arba nenusileisti bėgantiems iš paskos.

Na ką gi, liko paskutinis ratas! Paskutiniai dešimt kilometrų, o jėgų dar pakankamai, jog juos įveikčiau bėgdamas maždaug apie 1km/5min. greičiu arba bent jau ne drastiškai mažesniu. Pamenu, jog greitis stipriai sumažėjo paskutinį kartą bėgant Upės gatve. Žvėryne taip pat buvo nelengva. Pribėgus Gedo prospekto maitinimo punktą ir pasistiprinus, supratau, jog liko visai nebedaug! O čia – lengviausia dalis, bėgimas prospektu plojant žiūrovams, o taip pat Gintarės ir Jūratės palaikymas! Pavijau varžovą, kuris prieš kelis kilometrus Upės g. buvo mane pralenkęs. Kurį laiką bėgom kartu, tačiau vėliau jį palikau už nugaros. Čia prabėgau kaip ant sparnų. Vėliau po Vokiečių g. kažkas atsitiko. Keletą kartų pajaučiau, jog bet kada gali sutraukti mėšlungis kojas, ypač tą aiškiai jutau bėgant įkalne Subačiaus gatvėje. Čia lengvai risnodamas pralenkiau merginą, kuri šią dalį įveikė pėsčiomis. Buvo maždaug 38 kilometras. Jaučiau, jog darosi „nebe kažką“, bet nepasidaviau. Rodės, trūko oro, bet neleidau sau sustoti.

Pagaliau Maironio gatvė, o nuo jos – viskas, šalia Katedros bokštas! Lyg ir atsirado paskutiniams šimtams metrų jėgų ir atlikau simbolinį „spurtą“. Rankos kyla į viršų kertant finišą, pažvelgiu į dangų akimirkai, - viskas! Maratonas po mano kojomis, kurias tada vos jutau. Kabina man medalį ir duoda raudoną maišelį. Prabėgus kelioms akimirkoms pažvelgiu į laikrodį, 3:25:... ir kelios sekundės. Puiku! Fantastiškas laikas! Tokios mintys galvoje ir po akimirkos ėmiau ieškoti savo palaikymo komandos bei gerti vandenį.

Toks rezultatas - naujoko sėkmė? Ne, čia ne loterija, tu arba pasiruošęs maratonui ir jį įveiki arba „lūžti“ kažkuriuo momentu. Turbūt vėliau suprasiu, kaip aš rizikavau neįveikti distancijos ir „nudegti“ bėgdamas tokiu dideliu sau greičiu pirmoje trasos dalyje. Dabar gilesnei analizei palaukime tarpinių rezultatų.    

Kuri dalis buvo sunkiausia? Kaip minėjau, sudėtinga trumpam buvo pradėjus 3 ratą, atrodė, likau bėgti vienas, nes artimiausias varžovas už kelių šimtų metrų, o už manęs artimu atstumu taip pat niekas nebėgo, be to, vėjas darė savo. Sudėtingi buvo paskutiniai keli kilometrai, bet per visą distanciją neleidau sau sustoti ir eiti. Dabar atrodo, jog nei viena atkarpa nebuvo ekstremaliai sunki.

Vėliau bus proga trumpai parašyti ir apie pasiruošimą, kuris prasidėjo nuo liepos pradžios. Įmanoma pasirengti maratonui ir per du mėnesius reguliarių treniruočių. Tačiau tam būtinos kai kurios aplinkybės, apie jas vėliau papasakosiu kituose įrašuose. Beje, treniruojantis kilo mintis imti ir rašyti blogą. Bet visgi, geriau įveikti maratoną ir tada parašyti įspūdžius bei pasidalinti mintimis apie pasiruošimą pirmam maratonui nei pirma pradėti rašyti ir dėl kokių nors priežasčių neįveikti trasos.

Na, o dabar reikia žiūrėti į priekį. Rugsėjo gale laukia Nidos pusmaratonis, kuriam didelių tikslų nekeliu, bėgti savo malonumui, o kitiems metams tikslas – bent jau du maratonai. Matyt, Rygos pavasarį bei vėl Vilniaus rudenį.