 |
| "Vilniaus maratono" nuotr. |
Kodėl sportiniai pasiekimai
neužtikrina profesionalo vardo.
Yra daugybė sportininkų – bėgikų,
triatlonininkų, dviratininkų, – kurie per mėnesį bėgte ar
dviračiu įveikia šimtus kilometrų, per savaitę treniruotėms
skiria ne vieną dešimtį valandų, o po varžybų neretai atsiduria
ant prizininkų pakylos.
Futbole ar krepšinyje viskas paprasta:
jei turi sutartį, įpareigojančią tam tikrą laiką atstovauti
klubui, gali vadintis profesionaliu sportininku ir už tai gauti
atlygį. Ir tai logiška. Intensyvios treniruotės kone kiekvieną
dieną bei rungtynės savaitgaliais atima begalę laiko, taigi turėti
„tikrą“ darbą praktiškai neįmanoma.
Analogiškai profesionalaus sportininko
sąvoką apibrėžia ir Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir
sporto įstatymas. Pagal jį profesionaliuoju sportininku laikomas
tas, kuris už pasiruošimą varžyboms ir dalyvavimą jose gauna
darbo užmokestį, mokamą tos sporto organizacijos, su kuria yra
sudaręs sporto veiklos sutartį (kontraktą).
Kita situacija su individualių sporto
šakų atstovais. Jie patys renkasi, kada pradėti ir kada baigti
treniruotę, kuriose varžybose dalyvauti.
Ignas Staškevičius knygoje „Maratono
laukas“ rašo, kad norėtų būti rimtu sportininku, turėti
trenerį, pasirengimo planą, tobulėti, vykdyti normatyvus, bėgti
už Lietuvą... Tik bėda, kad jam patinka ir daugybė kitų dalykų,
kurie sportininkui nelabai dera. Gal ir tiktų, bet trukdo. Na, gal
netrukdo, bet ir nepadeda. Todėl jis ir yra mėgėjas. Nors, kaip
sako šis žinomas verslininkas, bėgikas, kelių knygų autorius,
įveikti maratoną per 2 val. 30 min. jau nelabai mėgėjiška.
Profesionaliai besitreniruojantis
mėgėjas
Beveik tokiu rezultatu gali pasigirti
bėgikas Karolis Urbelionis iš Vilniaus, balandį Paryžiaus
maratoną įveikęs per kiek daugiau nei 2 val. 35 min. Dar
įspūdingesnis jo įveikiamų kilometrų skaičius: Karolis šiemet
jau nubėgo daugiau kaip 2 100 kilometrų, arba per 420 km kas
mėnesį.
Ir vis dėlto profesionaliu sportininku
K. Urbelionis savęs nelaiko – tik kartais juokaudamas pasivadina
profesionaliai besitreniruojančiu mėgėju.
„Man bėgimas tėra didelis hobis,
kuriam skiriu nemažą laisvalaikio dalį bei leidžiu savo pinigus:
sudėjus visas išlaidas kelionėms į varžybas ir stovyklas
užsienyje, bėgimo aprangai, sportiniams papildams, avalynei ir
aksesuarams per metus susidaro apvali suma“, – atvirai sako
maratonininkas.
„Įprastai profesionaliu sportininku
laikomas tas, kuris iš to gyvena, – jam sportas yra pagrindinis
pajamų šaltinis. Tuomet sportininkas gali nesukti galvos, už ką
reikės valgyti, ir koncentruotis į rezultatą, gali treniruotis
kelis kartus per dieną“, – dėsto bėgikas.
Pasak Karolio, ilgų distancijų bėgime
rezultatai neateina per keletą metų – jų reikia siekti ilgai.
Norint turėti Lietuvoje profesionalių stajerių, būtina pradėti
juos ugdyti dar nuo mažens. O tam reikia daugiau lengvosios
atletikos mokyklų ir kantrių trenerių, kurie sugebėtų vaikus
motyvuoti siekti daugiau ir nemesti bėgimo po pirmos nesėkmės.
„Lietuvoje aibė krepšinio mokyklų,
todėl turime daug talentingų krepšininkų, mūsų krepšinio
rinktinė yra pasiekusi aukštų rezultatų, o su bėgimu kebliau:
Vilniuje teturime vieną lengvosios atletikos maniežą, kuriame ir
taip dažną vakarą žaidžia tenisininkai“, – tokią situaciją
kaip absurdišką vertina K. Urbelionis.
„Iki šiol esu įveikęs keliolika
maratonų – tikslaus skaičiaus ir pats nepamenu, kurią nors dieną
reikės suskaičiuot medalius... Kiekviename iš jų pavykdavo
pagerinti prieš tai buvusį laiką. Norėčiau bėgti vis greičiau
– žinoma, jei ir toliau pavyks laiką treniruotėms derinti su
darbu“, – viliasi Karolis, kurio pagrindinė veikla –
vadovavimas vienai renginių organizavimo bendrovei. Nepaisant to, po
savo treniruočių 28-erių bėgikas dar padeda mažiau patyrusiems,
pradedantiems sportininkams.
„Aš tik dalinuosi savo sukaupta
patirtimi, – sako jis. – Labai noriu, kad kiekvienas, pradėjęs
bėgioti, pajustų tą smagų jausmą, kai bėgi ir jauti, jog gali
daugiau.“
Duris atvertų olimpinis normatyvas
Bėgikės 26-erių metų seserys dvynės
Milda ir Monika Vilčinskaitės irgi turbūt vargiai besuskaičiuotų,
kiek per savo gyvenimą laimėjo taurių ir medalių. Šiemet geriau
sekasi Mildai: ilgesnėse distancijose ji truputį lenkia seserį bei
dažniau atsiduria ant prizininkų pakylos. Beveik kiekvieną
savaitgalį po bėgimo varžybų mergina namo į Kauną grįžta ne
tuščiomis – dažnai su nugalėtojos taure, bet neretai jos
sąskaita pasipildo ir piniginiais prizais.
Ar ją galima vadinti
profesionale? Milda purto galvą. „Nei aš, nei sesė nelaikome
savęs profesionalėmis. Tarkime, jog esame kažkur tarp profesionalų
ir mėgėjų. Sunku nustatyti tą ribą, kur tu dar mėgėjas, o kada
jau gali vadintis profesionaliu atletu“, – dėsto ką tik
Lietuvos sporto universitete magistro studijas baigusi M.
Vilčinskaitė.
„Tačiau negalėčiau savęs vadinti
ir mėgėja, – priduria nuo 16-os metų aktyviai bėgiojanti Milda.
– Nes rezultatai yra geresni už eilinės sportininkės, be to,
negaliu be bėgimo gyventi. Nėra pasirinkimo, noriu bėgti ar ne, –
tiesiog reikia bėgti, reikia treniruotis.“
Pasak merginos, finansiniai dalykai
lemia tai, kad jiedvi su seserimi nėra profesionalės. „Jei
gautume rėmimą ir galėtume sakyti, kad iš to gyvename, tada
laikyčiau save profesionale. Dabar esu per viduriuką“, – dar
kartą pakartojo viena pajėgiausių Lietuvos stajerių, ateityje
planuojanti įvykdyti olimpinių žaidynių normatyvą.
„Kiekvieno
sportininko svajonė yra sudalyvauti olimpiadoje, – šypsosi Milda.
– Ir trenerė maratonininkė Inga Juodeškienė padės tai
pasiekti.“ Jei įgyvendintų svajonę startuoti prestižiniame
geriausių pasaulyje olimpinių atletų būryje, Milda tikrai save
laikytų profesionale ir visą dėmesį galėtų skirti sportui. Ją
remtų Lietuvos tautinis olimpinis sporto centras.
„Dabar nepavyksta gyvenimo taip
suderinti, kad galėčiau vien tik sportuoti, – atvirauja ji. –
Trūksta laiko ir finansų treniruočių stovykloms, pasiruošimo
etapui. Bėgimą derinu su studijomis. Dirbti ir sportuoti niekaip
nepavyktų.“
Po magistro studijų Lietuvos sporto
universitete M. Vilčinskaitė ir toliau savo planus sako siesianti
su akademiniu gyvenimu. „Kad liktų laiko sportui, stosiu į
doktorantūrą. Manau, ir toliau pavyktų suderinti bėgimą ir
mokslus“, – sako Milda.
Jos ir sesers Monikos sportinėje
karjeroje buvo trumpa pauzė. Merginos bėgdavo, bet savo malonumui,
– nebuvo alinančių treniruočių, pasirengimo stovyklų.
„Dabar sugrįžome turėdamos tikslą
įveikti maratoną – 42 km 195 m. Jau dešimt metų bėgiojame. Su
sese nuo mažens esame judrios. Vaikystėje teko lankyti stalo
tenisą, vėliau – netgi dailės mokyklą. Tačiau nepatiko tokia
sėdima veikla – norėjosi judraus laisvalaikio. Matėme
bėgiojančias mergaites, atrodė, kad galime jas pralenkti. Pirma
bėgioti pradėjo Monika, vėliau prisijungiau aš. Labai patiko,
užsikabinome, gyvenimo nebeįsivaizduojame be bėgimo.“
Pasirengimo sezono metu seserys
Vilčinskaitės per savaitę įveikia net po 170 km. Panašius
krūvius renkasi ir profesionalai. „Smagu, kad Lietuvoje žmonės
supranta bėgimo naudą, stengiasi sveikiau gyventi, sportuoti. Be
to, finansine prasme apsimoka dažnai dalyvauti varžybose. Galima
sakyti, pavyksta ir šiek tiek užsidirbti. Tai labai džiugina, kad
iš bėgimo galima kažką gauti, jauti finansinę naudą ir gali
toliau investuoti į save“, – šypsosi Milda.
Mėgėjas nuo profesionalo skiriasi
Panevėžio sporto medicinos centro
vyriausiojo gydytojo Juliaus Algimanto Kairio patarimų klauso ir
mėgėjai, ir profesionalūs atletai. Specialistas gydė bei saugojo
nuo traumų ne vienos kartos sportininkus.
„Skirtumų tarp profesionalo ir
mėgėjo yra nemažai, – sako medikas. – Mėgėjas sportuoja savo
malonumui: jei nori, važiuoja į varžybas, jei yra kitų reikalų,
– praleidžia startus. Profesionalas turi gana griežtą startų
tvarkaraštį ir, jei traumos nekamuoja, tvirtai jo laikosi, nes
atstovauja klubui, savo sporto šakos federacijai, siekia konkretaus
rezultato.
Skiriasi ir mėgėjo bei profesionalaus atleto siekiai.
Rimtai sportuojantis kelia ambicingus tikslus – pavyzdžiui, tapti
Lietuvos čempionu, patekti į Europos ar pasaulio čempionatą.
Mėgėjas paprastai tokių didelių tikslų nekelia, nes dažniausiai
neturi laiko ilgoms ir dažnoms treniruotėms, o ir sportas jam nėra
pagrindinis pragyvenimo šaltinis.“
Suprantama, skiriasi, anot J. A.
Kairio, ir profesionalų bei mėgėjų krūviai. „Paprastai rimti atletai treniruojasi
po du kartus per dieną. Bet nepažįstu mėgėjo – pavyzdžiui,
bėgiko, – kuris bėgiotų du kartus per dieną: tarkime, ryte 10
km ir po darbų dar 20 km“, – dėstė sporto medicinos
specialistas.
Tarybiniais laikais nebuvo „profų“
Aišku, sako A. J. Kairys, pasitaiko ir
išimčių: kai kurie mėgėjai gali pasiekti aukštų rezultatų,
tačiau tokie atvejai – retenybė.
Nedidele išimtimi gydytojas laikytų
ir save, nes jaunystėje aktyviai sportavo bei darbą derino su
lengvąja atletika. „Pradėjęs gydytojo karjerą, kiekvieną rytą
keldavausi ir bėgdavau 5 kilometrus. Po darbo, po 17 valandos,
bėgdavau dar 25 kilometrus. Tad klausimas: kuo mane reikėjo laikyti
– profesionalu ar mėgėju?
Jeigu jūs taip pat daug sportuotumėte,
siektumėte aukštų rezultatų, taip pat galėtumėte save laikyti
beveik profesionalu“, – svarsto A. J. Kairys. Anot jo,
sovietiniais laikais „Lietkabelio“ krepšininkai treniruodavosi,
žaisdavo rungtynes, tačiau taip pat visi dirbo gamykloje. Kiekvieną
dieną turėjo ateiti į darbą, jiems mokėdavo atlyginimus. Tiesa,
jų darbo krūvis nebuvo didelis – kasdien gamykloje turėdavo
praleisti apie tris valandas.
Tam tikra prasme, tais laikais nebuvo
profesionalaus sporto, nes niekas nemokėdavo pinigų už tai, kad tu
tik sportuoji. „Netgi, pavyzdžiui, olimpinių aukštumų pasiekęs
penkiakovininkas Stasys Šaparnis, tapęs ir pasaulio čempionu,
prizininku ir 1968 metais iškovojęs olimpinį sidabrą Meksikoje,
negalėjo savęs laikyti profesionalu, nes už sportą pinigų jis
negaudavo“, – apie vaikystės bičiulį pasakojo sporto medicinos
specialistas.
Pasak A. J. Kairio, S. Šaparnis buvo
įformintas kaip CSKA karininkas, Maskvoje turėjo butą ir algą
gaudavo už fiktyvią karinę tarnybą. Realiai jis kasdien po 8
valandas sportuodavo ir nebuvo įpareigotas jokia karine veikla.
Tokių pavyzdžių iš tų laikų –
aibė. Dabar situacija pasikeitusi. Šių laikų sportininkai turi
kontraktus su klubais, sutartyse apibrėžtos sportinės veiklos
sąlygos bei finansiniai aspektai.
Kontrakte netgi neretai nurodyta, kad
sportininkas niekur daugiau negali dirbti.
"Panevėžio balsas" (birželio 9-15 d.)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą