 |
| Romas Jasinskas Rumšiškių bėgime. Lietuvos bėgimo taurės nuotr. |
Per metus įveikiami du
maratonai ir aibė trumpesnių distancijų – tokia sezono
statistika paprastai džiaugiasi užkietėję bėgikai, kurių gretos
Lietuvoje tik gausėja. Tačiau nuostabą sukelia tai, kad šimtus
kilometrų per metus įveikia 70 metų bėgimo veteranas.
Tačiau nuostabą kelia
tai, kad šimtus kilometrų per metus įveikia 70 metų bėgimo
veteranas.
Panevėžietis Romas
Jasinskas negalėtų sakyti, kad bėgioja visą gyvenimą. Jo stažas
– „tik“ trylika metų. Taigi aktyviai bėgioti senjoras pradėjo
būdamas 57-erių.
Šiemet bėgikas įveikė
Kauno ir Vilniaus maratonus – po 42 km 195 m. Taip pat jo
sąskaitoje – keli pusmaratoniai bei trumpesnių distancijų (10
km) startai. R. Jasinsko rezultatai gėdos nepadarytų ir tris kartus
jaunesniam mėgėjui. Juolab kad neretai už jo nugaros lieka nemaža
dalis gerokai jaunesnių bėgimo dalyvių. Pavyzdžiui, šių metų
Vilniaus maratone trasą Romas įveikė per kiek daugiau nei 3 val.
44 min., užėmė 240 vietą iš 752 finišavusiųjų.
Spalio paskutinį
sekmadienį Rumšiškėse vyko finalinis XI Lietuvos bėgimo taurės
etapas, po kurio Romas į viršų kėlė naują taurę: jis
absoliutus amžiaus grupės per 70 metų nugalėtojas.
Senjoras pasidalino
mintimis apie bėgimo teikiamą naudą, ateities planus ir savo
gyvenimo būdą.
Brangiausia taurė –
iš sostinės
– Koks šių metų
startas padarė didžiausią įspūdį?
– Sakyčiau, rugsėjo
pradžioje vykęs Vilniaus maratonas. Buvau pasiruošęs, norėjau
nubėgti jį geriau, tačiau nepavyko.
Sostinėje smagu: gera
trasa, netrūko įkalnių, nuokalnių, trasa driekėsi pačiu centru,
senamiesčiu, jautėsi žiūrovų palaikymas. Bet padariau klaidą –
savaitę prieš maratoną valgiau tik košes, taigi antroje
distancijos dalyje trūko energijos. Smegenys skatino bėgti, o kūnui
nebuvo iš ko paimti energijos.
Šiemet pagal rezultatą
geriau sekėsi birželio pradžioje Kaune.
– Kiek iš viso
įveikėte maratonų per savo gyvenimą? Ar sekate tokią statistiką?
– Jei neklystu,
aštuoniolika maratonų. Kasmet stengiuosi bent po du įveikti.
Vienais metais įveikiau tris.
Šiemet svarbiausias
startas buvo sostinėje, Vilniaus maratone. Čia iškovota taurė
mano amžiaus grupėje – svarbiausias pasiekimas šiemet.
– Ar daug turite
konkurentų savo amžiaus grupėje?
– Yra konkurentų...
Juos puikiai pažįstu – visi geri bičiuliai. Tiesa, su metais
mūsų gretos retėja: kai kam sušlubuoja sveikata, kai kas renkasi
pasyvesnį poilsį.
– Kas svarbiausia
jums bėgimo renginyje: laikas, rezultato siekimas, aplinka, trasa,
žmonės?
– Man įdomiausia
nubėgus pabendrauti su kitais bėgikais, pasidalinti įspūdžiais
su bičiuliais. Bėgdamas galvoju apie viską: gyvenimą, šeimą,
kartais maldas mintyse sukalbu. Įveikęs trasą jaučiu didelį
malonumą, tvyro puiki atmosfera – visi laimingi, sveikina vienas
kitą. Svarbiausia ne kas kokią vietą užėmė ir kiek sekundžių
pagerino ar liko šalia savo rekordo, o gerai praleistas laikas bei
gera kompanija.
Sportas – kasdien
– Kokie kitų metų
tikslai? Matyt, planai ne ką kuklesni nei šiųmečiai?
– Gegužės viduryje
norėčiau įveikti Rygos maratoną. Ten – lygumų trasa, galima
pasiekti gerą rezultatą. Visi geriausi pasaulio maratonai vyksta
lygumose.
– Ar skaičiuojate
per metus įveikiamus kilometrus?
– Prieš svarbesnes
varžybas bėgioju daugiau, tada per savaitę įveikiu apie 60
kilometrų. Darau ilgas treniruotes – po 30 kilometrų. Po varžybų
būna labai įvairiai. Paprastai bėgioju šešis kartus per savaitę.
Dažniausiai treniruojuosi rytais, į trasą kartu pasiimu ir šunį.
Be to, darau mankštą.
– O kurioje Panevėžio
vietoje geriausia treniruotis tokiems bėgikams kaip jūs?
– Rytais sportuoju
vandentiekio teritorijoje. Kai darau ilgą treniruotę, mašiną
palieku prie Savitiškio gatvės tilto ir bėgu link Bernatonių
pusės miškais. Puiki trasa, geras keliukas.
– Kodėl apskritai
pradėjote bėgioti?
– Tai buvo prieš
trylika metų – tada man ėjo 57-inti. Draugai iš „Rambyno“
sporto veteranų klubo pasiūlė – toks Vytas Matulaitis ir Stasys
Žitkevičius (jis greitojo ėjimo meistras). Iš pradžių, kai jie
darydavo treniruotes, stengdavausi bėgti kartu su jais, neatsilikti
nuo jų. Bėgdavau iš paskutiniųjų, kad tik neatsilikčiau. Jie
pristabdydavo, tada vėl juos pavydavau. Nė karto neprašiau, kad
sustotų, palauktų manęs. Kentėjau iš paskutiniųjų. Paskui
įsibėgėjau – ėmiau pats juos lenkti.
Visą gyvenimą nerūkiau,
turėjau energijos, jėgų. Armijoje, jaunystėje, dažnai
slidinėjau.
Kai pradėjau bėgioti,
„Rambynas“ vienijo daug mėgėjų bėgikų. Į varžybas
keliaudavo kelios dešimtys narių.
Jokio alkoholio ar
papildų
– Kaip jūsų
sveikata išlaiko tokius bėgimo nuotolius? Juk ne vienas perpus
jaunesnis žmogus ir pusmaratonio neįveiktų, ką jau kalbėti apie
maratoną...
– Po maratono, aišku,
jaučiamas nuovargis, skauda kojų raumenis. Reikia vienos kitos
dienos, kad gerai pailsėčiau. Tačiau tai natūralu.
Bėgant trumpesnes
distancijas – viskas gerai. Kūnas įpratęs prie fizinių krūvių,
galiu bėgti kiekvieną dieną.
Nevartoju jokių papildų
– niekada. Žinau, kad tai chemija. Stengiuosi valgyti natūralų
maistą: žuvį, medų, jautieną, daržoves, geriu žaliąją
arbatą, pasilepinu juodojo šokolado plytele. Rytais išgeriu juodos
kavos su sutirštintu pienu.
Galima sakyti, visai
nevartoju alkoholio. Nepamenu, kada paskutinį kartą gėriau alaus
ar stipresnių gėrimų, nekalbant apie tai, kad kažkur būčiau
apsvaigęs nuo alkoholio.
– Kiek porų bėgioti
skirtos avalynės turite namie?
– Daug sportinių
batelių sunešiojau... Dabar mano batų spintoje trys poros: viena –
varžyboms, kitos poros batelių skirtos treniruotėms.
– Kaip jūsų šeima
žiūri į jūsų aistrą sportui? Galbūt žmona taip pat jums
palaiko draugiją treniruočių ir varžybų trasose?
– Žmona nebėgioja –
jai šiek tiek šlubuoja širdelė, negali bėgti. Anūkai ir vaikai
pritaria ir palaiko mane. Visi džiaugiasi mano iškovotomis taurėmis
ar parvežtais medaliais.
– Ar namuose dar liko
vietos naujoms taurėms?
– Buvau specialiai
įrengęs lentyną iškovotiems trofėjams. Dabar jau visa nukrauta!
Gavus naujų prizų, reikia gerai pasukti galvą, kur juos dėti.
Žmona pyksta, kad visas kambarys prikrautas taurių ir apkarstytas
medaliais. Turbūt teks kai ką išnešti į garažą. (Juokiasi)
– O jūsų vaikai gal
irgi aktyviai sportuoja?
– Turiu sūnų, dvi
dukras ir šešis anūkus. Sūnus Giedrius Panevėžyje aktyviai
žaidė futbolą, rungtyniavo miesto pirmenybėse – dabar jis
Anglijoje gyvena. Viena dukra gyvena Panevėžyje, kita – Kaune.
Dvi anūkės jau studentės, dvi – moksleivės. Dar du anūkai
mažiukai: vienam vieneri, kitam – treji metukai.
Neužmirš debiuto
– Kuris bėgimas per
tuos trylika metų buvo įsimintiniausias, kurio niekada neužmiršite?
– Pirmas maratonas
Panevėžyje. Atrodė, kad tada turiu daug sveikatos, galiu gerai
nubėgti. Pasirinkau labai didelį tempą, visus lenkiau, nors
kolegos ragino neskubėti. Tačiau antroje pusėje sutraukė raumenis
– teko dalį distancijos įveikti pėsčiomis. Tai buvo 2001-ieji
metai...
– Ar svarbūs dabar
jums rezultatai? Yra rekordų, kuriuos planuojate pagerinti?
– Visada norisi
distanciją įveikti kuo greičiau. Asmeninis maratono trasos
rekordas – 3 valandos 11 minučių ir 59 sekundės. Šį laiką
pasiekiau prieš keletą metų Vilniaus maratone. Nidoje pusmaratonį
įveikiau per valandą ir 35 minutes. Gerai sekėsi sunkioje
Elektrėnų trasoje, kur dvidešimt vieną kilometrą nubėgau per
valandą 34 minutes. Dabar rezultatai prastesni.
– Lietuvos bėgimo
taurė baigėsi, iškovojote taurę, sezonas jau eina į pabaigą. Ar
šiemet dar esate numatęs kažkur startuoti?
– Planuoju bėgti
Pakruojyje ir Pasvalyje, taigi laukia du nedideli bėgimai. Vėliau,
prieš Naujuosius, bus kalėdinis bėgimas sostinėje.
– Ar Panevėžyje
daugėja mėgėjų stajerių?
– Palyginus su situacija
prieš dešimtį metų, dabar bėgikų gretos vėl po truputį auga.
Pats asmeniškai esu užverbavęs kelis draugus!
Gaila, miesto valdininkai
nepadeda bėgikams. Pavyzdžiui, Pasvalys – mažas miestelis, bet
savivaldybė skyrė lėšų startiniam Baltijos kelio bėgimo
mokesčiui, bėgikų bendruomenė sugebėjo deleguoti visą autobusą.
Aš ieškojau galimybių, kad Savivaldybė padėtų sumokėti dviejų
šimtų litų startinį mokestį. Gaila, niekas nepadėjo – teko
pačiam iš pensijos jį sumokėti. Gal dėl to, kad meras nebėgioja,
nėra sportininkas, sunkiau sporto bendruomenei su juo kalbėtis?
Šaunuolė lengvosios
atletikos trenerė Kristina Jasinskaitė. Džiaugiuosi, kad ji subūrė
mėgėjus ir savanoriškai ėmė juos treniruoti. Dabar, atšalus
orams, bėgikai treniruojasi manieže tris kartus per savaitę –
pirmadieniais, trečiadieniais ir ketvirtadieniais nuo 18 valandos.
Kartais bėgioju su jais. Būryje smagiau!
Žiemą renkuosi slides.
Ne kartą dalyvavau ir tarptautiniame Tartu mieste vykstančiame
slidžių šešiasdešimt trijų kilometrų maratone. Žinote,
slidėmis kilometrus įveikti gerokai lengviau nei bėgte!
– Kiek dar metų
planuojate aktyviai šturmuoti bėgimo trasas?
– Kiek leis sveikata,
tiek! Man patinka bėgioti, jaučiu malonumą. Trasoje galvoji apie
politiką, šeimą, draugus, gyvenimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą