Tomo Markelevičiaus nuotr. |
Šis pasakojimas drąsiai
tinka ne tik sporto puslapiams, bet ir karjeros ar gyvenimo būdo
rubrikoms.
Tai nebus istorija apie garsų šalies atletą, žinomą trenerį ar daug pasiekusį sporto klubą.
Tai nebus istorija apie garsų šalies atletą, žinomą trenerį ar daug pasiekusį sporto klubą.
Arūnas Kisielius su
Panevėžio „Ekranu“ - ir džiaugsme, ir varge: komunikacijos
skyriaus specialistas dirbo išgyvenant komandai aukso metus, jos
nepalieka ir bankroto akivaizdoje.
Daugiau nei per
septynerius metus jo video kamera užfiksavo daugiau nei šimtą
ekraniečių, įamžino jų darbą treniruotėse, svarbiausias ekipos
pergales, saldžias triumfo akimirkas, įspūdingus įvarčius ir
skaudžius pralaimėjimus bei nevilties minutes.
Jeigu komandos
pasiekimus galima įvertinti pagal iškovotus titulus, užimtas
vietas čempionatuose, o žaidėjų nuopelnus – pagal įmuštus
įvarčius, tai Arūno darbą iliustruoja klubo internetinė
televizija „FKE TV“.
Šis projektas jau
eilę metų nesulaukia rimtos konkurencijos iš kitų klubų ir
labiausiai išsiskiria iš kitų savo įdomiais reportažais,
laidomis, kruopščiai sumontuotais interviu ir kitokiais stilingais
vaizdo klipais. Jų archyve – jau daugiau nei 250, o norint visus
peržiūrėti, užtruktum daugiau nei 10 valandų.
Visa tai – Arūno
darbas. Be to, pridėjus santraukas, žaidėjų komentarus po
rungtynių ir suskaičiavus viską, kas tame fketv.lt yra, tai šiuo
metu archyve... 1118 vaizdo klipų! Čia jau nevaikiški skaičiai.
Iki sezono pabaigos – vos vienas nieko „Ekranui“ nebelemiantis mačas, Arūnas mintimis apie savo darbą, požiūrį į futbolą pasidalino su savaitraščio „Panevėžio balsas“ korespondentu.
- Papasakok istoriją,
kaip įsidarbinai futbolo klube?
- Klube atsidūriau ne taip
ir atsitiktinai: prieš 17 metų tapau ištikimu „Ekrano“
sirgaliumi ir nuo to laiko pradėjau lankytis kiekvienose namų
rungtynėse. Vėliau kartais pats, kartais su „Ekrano“ aistruolių
grupuote „Pirmąja armada“ keliaudavau ir į svarbiausias
komandos išvykas. Dažniausiai – į Kauną.
Tuomet būdamas tuo
gerbėju sumistifikuoji savo palaikomą komandą. Galvoji, kad klube
dirba ir komandoje žaidžia išrinktieji. Norėjosi prie jų
prisidėti, bet neturėjau žalio supratimo, kaip patekti į tą
klubą.
Jaunesnis maniau, kad
klubą sudaro tik treneriai ir žaidėjai. Norėdamas patekti į
„Ekraną“, turi mažų mažiausiai baigti futbolo mokyklą. Tais
laikais klubai neturėjo savo internetinių svetainių, niekas nekūrė
video reportažų apie žaidėjus, niekas neimdavo interviu prieš
rungtynes. Televizija taip pat netryško dideliu dėmesiu futbolo
aktualijoms.
Vėliau kiekvieną savaitę
būdavo leidžiamas toks laikraštis „Futbolo ekspresas“. Iš pat
ryto skubėdavau į kioską pirkti naujo numerio ir ieškoti
publikacijų ir žinučių apie „Ekraną“.
Žingsnis po žingsnio
artėjau prie klubo.
Pamenu, po studijų,
2007-aisiais vasarą pradėjau darbo paieškas, kino centro „Garsas“
patalpose veikė interneto kavinė su nepaprastai lėtu interneto
ryšiu – per pusvalandį peržiūrėjau gal tik tris darbo
pasiūlymus.
Būtent tada netyčia
aptikau futbolo klubo „Ekrano“ pasiūlymą: ieškomas IT
specialistas. Viskas, pagalvojau, tai mano šansas. Daugiau niekas
manęs nedomino, išsiunčiau savo gyvenimo aprašymą su motyvaciniu
laišku ir laukiau mėnesį atsakymo. Darbo pokalbyje tikriausiai
atrodžiau kiek kvanktelėjęs, nes tiesiog spirgėjau iš to noro
likti čia.
- Kaip keitėsi tavo funkcijos klube, ką darei tada 2007-aisiais, kai atsidūrei klube, ir ką dabar?
- Tuo, kuo esu dabar,
ir tai, ką turėjau dirbti tik prisijungęs prie „Ekrano“ –
ženkliai skiriasi. Tos pareigos, kurioms mane priėmė, dabar atrodo
gan ribotos. Tuomet prižiūrėjau klubo techninę įrangą, kad
viskas veiktų, būtų internetas, į tinklą sujungti spausdintuvai,
kompiuteriai bei prižiūrėti klubo svetainę.
Vėliau po metų kitų
daugėjo idėjų, projektų, darbų, galų gale, tobulėjau pats,
pradėjau dirbti su video kamera ir fotoaparatu. Šalia buvo
atitinkami kolegos, iš kurių buvo galima pasimokyti.
- Gal pameni
pirmąsias „Ekrano“ rungtynes, kurias išvydai stadione?
- Tai buvo 1998-ųjų
vasara, „Ekranas“ žaidė tarptautines rungtynes su Kipro
komanda, Limasolio „Apollon“ klubu. Nesu tikras, ar tai mano
tikrai pirmosios matytos „Ekrano“ rungtynės stadione, galbūt
kitos tiesiog neįsiminė.
Pamenu, atėjome kartu su sese. Didelį
įspūdį paliko pilnos tribūnos žiūrovų. Mačas baigėsi
liūdnai, „Ekranas“ pralaimėjo 1:2, o lemtingą įvartį
praleido 94 min po labai apmaudžios vartininko klaidos.
Galbūt keistoka,
kad tos rungtynės įstrigo į atmintį, nes daugiau emocijų lyg ir
turėtų palikti pergalės. Sukrėtė vartininko reakcija į nesėkmę.
Po rungtynių pradėjo lyti lietus, visi jau išsiskirstė, o jis dar
gulėjo prie vartų iš apmaudo. Supratau, jog futbolas yra rimtas
dalykas, todėl labai norėjau ateiti į stadioną dar kartą.
- Montuoji puikius
„Ekrano“ reportažus, iš kur semiesi idėjų? Galbūt seki kurio
nors kito futbolo klubo pateikiamą vaizdo informaciją?
- Be abejo, visada
įdėmiau žiūriu savo srities profesionalų sukurtus darbus, nes
esu sau labai kritiškas ir tikrai turiu dar daug ko išmokti. Aišku,
nežiūriu specialiai, ką galima būtų nukopijuoti iš kitų,
tačiau visada į priekį veda noras tobulėti.
Žinoma, reiktų
paminėti, jog futbole nelabai ką surežisuosi. Treniruočių,
rungtynių ar kitokiose situacijoje tu prisitaikai prie veiksmo, o ne
tu jį valdai. Nufilmuota medžiaga diktuoja klipo turinį ir
formuoja idėją.
- Tavo manymu, kiek
klubo aktyvi viešoji komunikacija gali prisidėti prie jo sėkmės?
Kokį apskritai matai futbolą
Lietuvoje?
- Platus klausimas.
Komunikacija, rinkodara – svarbu, tačiau ne esminis dalykas.
Įvarčius mušu ne aš, o žaidėjai, tad iškovotos pergalės ir
dėmesį prikaustančios rungtynės kuria sėkmę, o ją gali
sustiprinti aktyvus klubo darbas už futbolo aikštės ribų.
Galvoju, kad
svarbiausia yra tai, kokią vietą pats futbolas užima žmonių
gyvenime. Kai kalbame apie šios sporto šakos populiarumą
Lietuvoje, neįmanoma ignoruoti kalbų apie praeitį, kur ir turėjo
susiformuoti visi mūsų futbolo pamatai ir tradicijos.
Tokiu būdu
klubas pamažu tampa dalimi mus supančios kasdienybės. Tai tampa
pokalbių tema ne tik po rungtynių, bet ir prieš jas, tai tampa
kažkuo natūraliu ir laukiamu. Tikiu, kad anksčiau taip Lietuvoje
ir būdavo, o pasaulyje prie viso to dar buvo pasinaudota rinkodaros
galiomis ir dabar futbolas suklestėjo nesuvokiamais mąstais.
Tačiau tai, kas
dabar puikiausiai veikia užsienyje, labai dažnai visiškai neveikia
Lietuvoje. Manau, kad tai ženklas, jog pas mus kažkuriuo metu
viskas išsibalansavo. Nėra jokios logiškos krypties ir dėsningo
tęstinumo ar stabilumo.
Metų laikai, šventės, orai, bilietų
kainos, komandos rezultatai, varžovų pajėgumas - įvairiausi
dalykai žiūrovų kiekį stadione keičia nuo 3000 per rungtynes iki
vargano šimtelio. Futbolas negauna nuolatinio dėmesio, mes neturime
kokybiškos sporto žiniasklaidos, o užuot tobulėjus, vaikomąsi
pigaus dėmesio, o tą dažniausiai generuoja sensacijos arba
neigiamo pobūdžio naujienos. Ir būtent tokiomis žiniomis sugrįžta
dėmesio stoka futbolui.
Keista, bet kartais ir tai duoda naudos.
Norėtųsi prisiminti 2004-ųjų sezono finišą, kuomet kelioms
dienoms net ir futbolu nesidomintys žmonės sužinojo, kad „Ekranas“
su FBK „Kaunu“ kaunasi dėl aukso. Kai kilo neregėtas skandalas
ir lemiamų rungtynių išvakarėse čempionato organizatoriai nutarė pašalinti „Ekraną“
iš čempionato. Viskas baigėsi tuo, kad mačą Panevėžyje
transliavo net dvi televizijos, o stadionas buvo sausakimšas.
Tomo Stasevičiaus nuotr. |
Tačiau dabar
neapleidžia pojūtis, kad ir toliau viskas blėsta. Senoji futbolo aistruolių karta retėja, o dabartiniai sporto
sirgaliai yra nekantrūs, mėgsta komfortą ir greitą naudą.
Jei jie to neturės – pergalių, stadiono su dengtomis tribūnomis,
apsaugančiomis nuo lietaus ir vėjo – jokia rinkodara nepadės.
Be abejo, net mintys apie šiuolaikinio stadiono naudą yra vis dar
teoriniame lygmenyje, nes Lietuva dar nežino, ką reiškia tokį
dalyką turėti, o ir jo atsiradimas tikrai problemų nenubrauks.
Futbolą Lietuvoje
palyginčiau su medžiu, kuris bando šaknis į žemę įleisti pro
cementą. Manau, kad pas mus pernelyg nusilpo šio sporto pozicijos,
kad vien tik rinkodara klubą vežtų į priekį. Aukščiausio lygio
futbolas dabar yra nesunkiai pasiekiamas interneto ar televizijos
pagalba, o šiuo atveju mes negalime pasiūlyti nieko, kas tam galėtų
prilygti.
Mes turime tokį futbolo lygį, kokio esame verti. Tą
reiktų pripažinti, bet ne susitaikyti, o stengtis pademonstruoti
viską, ką turime geriausio. Kai stebėdamas rungtynes jauti, kad
kartais sulaikai kvėpavimą nuo įtampos, tada jau nebesvarbu ar čia
A lygos, ar pasaulio čempionato rungtynės.
- Keliaudamas kartu
su „Ekranu“ matei ne vieną gerą stadioną, kuris paliko
didžiausią įspūdį?
- Įsimintina darbinė kelionė į Miuncheno „Bayern“ namus -
„Allianz“ areną. Nors stadionas buvo tuščias, nevyko jokios
rungtynės, bet pamačiau nemažą dalį stadiono ir klubo
„virtuvės“. Galėjai įvertinti save kurioje vietoje esi,
lyginant su jais. Turint omenyje mūsų kuklius resursus ir
galimybes, neatrodome beviltiškai.
Paliko įspūdį
Trondheimo „Lerkendal“, Briuselio „Constant Vanden Stock“
stadionas, netgi rungtynės Belgijoje paliko nemažą įspūdį, nors
pralaimėjome 0:5. Sunku pasakyti kodėl, jos man vienos
įsimintinesnių. Kai žaidėme Azerbaidžane, pats stadionas nebuvo
labai įsimintinas, tačiau mačą stebėjo apie 25 tūkstančiai
žiūrovų. Tai buvo didžiausia auditorija, prieš kurią teko
žaisti „Ekranui“.
- Ar galėtum dirbti konkurentų futbolo klube, pavyzdžiui, eiti į “Sūduvą”, “Žalgirį”? Tiksliau, į kurį klubą tikrai neitum dirbti už jokius pinigus?
- Šiemet „Ekraną“
slegia didžiulės finansinės bėdos, o pastaraisiais mėnesiais
situaciją būtų galima pavadinti ekstremaliai prasta, bet, jei
atvirai, niekuomet nebuvo kilęs noras žvalgytis į konkurentus. Čia
mano miestas, mano komanda, ir šimtaprocentinis tikėjimas tuo, ką
darau.
Be abejo, racionalių argumentų tokiam pasirinkimui mažoka,
bet tuo ir žavi futbolas visą pasaulį. Jis užvaldo mintis ir
įsiskverbia į širdį, todėl nėra jokių šansų, kad galėčiau
atsidurti kitame Lietuvos futbolo klube.
- Kurių rungtynių
niekada neužmirši?
- Galbūt
įsimintiniausia pergalė pasiekta prieš 6 metus, 2008-aisiais, kai
„Ekranas“ namuose 2:1 įveikė Kauno FBK. Mano manymu, būtent
tose rungtynėse Lietuvos futbolas turėjo viską, ko reikia
intrigai, žiūrovams, žaidėjams, klubams.
Tai buvo nepaprastai
atkaklios, kovingos rungtynės, kurių metu aikštėje buvo net
kraujo, o tribūnose – nevaldomų emocijų. Nepriklausomybės
laikotarpiu tai buvo geriausia, ką turėjo šalies futbolas.
Pačių rungtynių
kontekstas turėjo gilią istoriją. Apskritai, daug kas įsiminė iš
tų akistatų su Kauno FBK. Tiek rungtynės 2004-aisiais, kai
„Ekranas“ namuose žaidė tirštame rūke ir pralaimėjo. Tiek
2003-ieji, kai Kaune „Ekranas“ žaidė ant sniegu padengtos
aikštės ir taip pat nusileido. Keista, dabar tas nesėkmes
savotiškai malonu atsiminti.
Neabejoju, jog kažko
panašaus Lietuvos futbole artimiausiu metu tikrai nebus. Gali
prireikti dešimtmečių, nes tokioms rungtynėms subręsti reikia
bent kelerių metų. Negali tiesiog staiga atsirasti kažkoks derbis,
pavyzdžiui „Žalgiris“ ir „Trakai“.
Taip nebus. Aišku,
kiekvienos rungtynės, po kurių klubas užsitikrindavo čempionų
vardus, turi savo istoriją. 2009-aisiais labai geras mačas
Vilniuje, kai „Ekranas“ įveikė „Vėtrą“. Tačiau tai buvo
tiesiog labai geras stiprių komandų mūšis, sportinė kova ir
viskas. Tačiau vien to neužtenka futbolui.
Prie įsimintiniausių
mačų norėčiau pridėti Čempionų lygos susitikimą Dubline
2012-aisiais. Galbūt pačios rungtynės nebuvo kažkuom labai
išskirtinės, tačiau įspūdį paliko nepakartojama atmosfera
tribūnose. Buvo nepaprastas jausmas girdėti mus palaikančią
daugiau nei 500 lietuvių armiją. Tos rungtynės suvirpino sielą ir
išjudino patriotiškumo jausmus.
2009-aisiais išsižiojęs
stebėjau draugiškas „Ekrano“ rungtynes Kipre su vietos komanda.
Stadione buvo daugiau nei 13 000 žiūrovų, tribūnose liepsnojo
fakelai, į dangų skriejo fejerverkai, stadionas tiesiog ošė ir
skendėjo dūmuose. Buvo tiesiog pritrenkiantis reginys.
- Ne paslaptis, kad
klubas išgyvena sunkius laikus, galbūt darbo atlygis nėra vertas
tavo įdėtų pastangų, ar nėra minčių ieškotis naujo darbo?
- „Turėk mėgiamą
darbą ir tau nereikės dirbti“ – manau, šitas posakis yra
neįtikėtinai taiklus. Jei kas manęs paklausia, kuo užsiimu,
visada išdidžiai pakeliu galvą ir sakau, jog esu futbolo klubo
“Ekranas” narys. Atradau savo vietą. Mėgaujuosi kiekviena diena
čia.
Būna šalta, lyja, skaudžiai pralaimi komanda ar kamuolys
pataiko man į kamerą ar bandant nepraleisti įdomaus kadro
nuskrendu su visa technika nuo kokio šlaito – viskas yra puiku!
Esu savotiškas vaiduoklis – mano pavardė niekur nefigūruoja, bet
visada būnu kitoje kameros ar fotoaparato pusėje ir fiksuoju
„Ekrano“ gyvenimą bei kuriu filmukus apie jį.
Pasibaigus
sezonui padaugėja dizaino darbų, nes pradedame galvoti apie kitus
metus ir reikia padaryti bilietų, kalendorių, plakatų ar kitokius
klubo įvaizdžiui skirtus maketus, atnaujinti komercinių pasiūlymus
potencialiems klubo rėmėjams ir dar daug visko.
Turiu gana nemažą saviraiškos
laisvę, o visa veikla nestokoja kūrybiškumo, bet tai ir yra
įdomiausia. Keliauju nuolat kartu su komanda, jaučiu jos pulsą
sezono metu. Čia nuolat daug veiksmo ir niekada nebūna nuobodu.
Tiesiog svajonių darbas ir turiu dar daug ką dėl „Ekrano“
padaryti. Tikiuosi, kad atlaikysime viską ir istorija galės tęstis
toliau.
- Kiek pats dabar
supranti apie futbolą, patį žaidimą lyginant su 2007-aisiais, kai
pradėjai dirbti „Ekrane“?
- Pats požiūris į futbolą
liko nepakitęs. Likau toks pat futbolo romantikas, kuriam šis
žaidimas nėra tik įvarčiai, taškai turnyro lentelėje ir
žiūrovai tribūnose. Aš tarp futbolo ir dramos dėčiau lygybės
ženklą. Todėl galvoje kolekcionuoju tuos mačus, tuos epizodus,
kurie paveikė mano širdį. Ne veltui įstrigo tas 1998-ųjų
skaudus pralaimėjimas Kipro komandai, tai buvo negailestingai
pasibaigusi drama. Taip pat ir mūšiai su Kauno FBK nebuvo tik 90
minučių kovos aikštėje.
Neskiriu daug laiko
analizuodamas rungtynių schemas, man patinka futbolas, kuriame
netrūksta emocijų.
Nuo 2007-ųjų jaučiu,
kad artėju prie komandos. Tai tinka ir lokaline prasme: klubo
administracija dirbo „Ekrano“ gamyklos patalpose, vėliau
persikėlė netoli treniruočių aikštės.
Dabar turiu progų
prieš rungtynes būti ir komandos persirengimo kambaryje, tai šventa
vieta, kuri išskirtinai priklauso žaidėjams ir treneriui. Keitėsi
klipų, reportažų pobūdis. Dabar jie vis dažniau paremti
emocijomis, mažiau juose pateikiamos informacijos, daugiau kūrybos,
dramos, motyvacijos komandai.
- Koks tavo santykis su
žaidėjais? Ar jie tampa tavo artimais draugais, su kuriais leidi
savo laisvalaikį?
- Aš visą laiką
stengiuosi išlaikyti tam tikrą atstumą. Noriu išlikti komandos
sirgaliumi, o ne susitapatinti su pačia komanda. Tiesiog noriu
visada labiau matyti „Ekrano“ komandą, o ne bičiulius,
žaidžiančius „Ekrane“, todėl dažniausiai bendravimas su
žaidėjais apsiriboja pačiu futbolu ar dalykais, kurie mus visus
vienija.
- Per savo karjerą
klube sutikai ne vieną trenerį, virš 100 žaidėjų, o per tą
laikotarpį „Ekranas“ penkis kartus tapo šalies čempionu,
pernai iškovojo bronzos medalius, kurie metai įsimintiniausi?
- Nors ir nesu
žaidėjas, tačiau visi per pastaruosius metus klubo iškovoti
medaliai išdidžiai kabo namuose matomoje vietoje. Kiekvienas
laimėjimas yra labai vertingas ir turintis savų istorijų. Visgi,
man asmeniškai šie metai yra ypatingi.
Daugybė pralaimėjimų ir
įvairių problemų, tačiau jei būtų galimybė pakartoti kurį
nors sezoną, rinkčiausi 2014-uosius metus. Man didelė garbė
dirbti su tokiais atsidavusiais treneriais kaip Valdas Dambrauskas ir
Marius Skinderis, kurie sulipdė jauną ir savito braižo komandą,
iš visų jėgų bandančią atlaikyti jai metamus iššūkius.
Kartais ji nuvilia, kartais net sukelia pyktį, tačiau kiekvienas
laimėjimas suteikia daug džiaugsmo. Pradedi kiek kitaip vertinti
pergales, nes anksčiau jos kartais tiesiog reikšdavo eilinius tris
papildomus taškus lentelėje, kadangi komanda būdavo akivaizdžiai
galingiausia iš visų A lygoje. Šiemet kiekvienose rungtynėse
turime viską įrodinėti iš naujo. Viskas tampa nenuspėjama ir tos
pergalės tampa saldesnės.
Labai vertinu
pažintį su Valdu. Tai ypatingas žmogus, kuris visada leido
suprasti, kad tai, ką darau, yra labai svarbu. Jis suteikė daug
įkvėpimo ir motyvacijos, be to, šio sezono metu jaučiau, jog
tobulėjau savo srityje kaip niekada anksčiau.
Labai patiko paskaityti ;)
AtsakytiPanaikinti