Apie naują rekordą, saulėtas Maino pakrantes ir viršytą tempo grafiką

Rekordas yra!

Bėgti Frankfurte idėja kilo ne spontaniškai, dar praėjusių metų pabaigoje pradėjau planuoti svarbiausius šių metų startus, norėjau po kartą įveikti maratoną pavasario pabaigoje bei rudenį.

Žinoma, buvo galima apsiriboti ir Lietuvoje organizuojamais bėgimais, tačiau Vilniaus maratone jau dalyvavau 2012-aisiais, kiti Lietuvos bėgimai savo organizacija, dalyviais yra žinomi, o labai norėjosi išbandyti savo jėgas tarptautiniuose kitų šalių miestų maratonuose.

Buvau girdėjęs gerų atsiliepimų apie Rygos maratoną, kuriame tradiciškai bėgikai  varžosi gegužės antroje pusėje. Rinkausi jį, nes Ryga šalia Lietuvos, lengvai, patogiai pasiekiama, nedidelės kelionės išlaidos. 

Renkantis rudenio startą prisiminiau, kad dar 2010-aisiais, kai kelis mėnesius gyvenau Vokietijoje, šalia Frankfurto prie Maino, paskutinį spalio savaitgalį šis miestas pulsuoja tarptautine bėgimo švente.

Viešėdamas tame mieste, vaikštinėdamas rudenėjančio Maino pakrantėmis mačiau šimtus bėgikų, kurie vakarais sportuodavo puikiais pėsčiųjų takais šalia upės. Tad ilgai nesvarstęs praėjusių metų gale užsiregistravau šiam Frankfurto prie Maino maratonui. Puiki proga dar kartą aplankyti Vokietiją bei su keliasdešimt tūkstančių dalyvių įveikti daugiau nei 42 kilometrus.

Taigi, startas maratone Vokietijoje - trečiasis per šiuos metus. Nes tarp Rygos ir Frankfurto startavau ir Vilniaus jubiliejiniame X maratone, kurį įveikiau per 3.32.51 val.

Buvau girdėjęs, kad Frankfurto lygi, „greita“ trasa, tinkanti gerinti asmeninius rekordus.

Bet aš tikrai ne pirmas panevėžietis, kuris dalyvavo Frankfurto maratone. Čia 1994 ir 1998 m. startavo žinomas šalies stajeris Arūnas Balčiūnas, kuris prieš 15 metų distanciją įveikė per 2 val. 23 min. 45 sek. Galbūt ir daugiau panevėžiečių bėgo Frankfurto gatvėmis ir nieko keisto: populiarėjant bėgimo sportui, daugėjant sportuojančiųjų gretoms, dalis jų savo jėgas išbando užsienyje vykstančiuose bėgimuose. Žinoma, savo rezultatais nė iš tolo negaliu lygiuotis į Arūną Balčiūną, kuris savo laiku priklausė šalies bėgimo elitui. Mano nėra toks tikslas, bėgu tam, kad gerai jausčiausi, atsikratyčiau prastos nuotaikos ar pajausčiau azartą varžybose, bet niekada nesiekiau tapti šalies bėgimo elito dalimi.

Visiškai nesuklydau teigdamas, kad tą paskutinį savaitgalį miestas pulsuoja bėgimo švente.
Šeštadienį centre nuo pagrindinės traukinių stoties iki Frankfurto parodų rūmų kelių kilometrų spinduliu galėjai sutikti su maratono dalyvio krepšiais vaikštinėjančius bėgikus. Kai kurie po maratono mugės jau traukė į viešbučius ilsėtis prieš artėjantį startą, kiti dar keliavo į mugę atsiimti dalyvių paketų ir startinių numerių.

Į ją atvykau šeštadienį dieną, gerokai po vidurdienio ir prisiminiau, kad pamiršau atsispausdinti elektroninį laišką su dalyvio informacija, kurioje – ir starto numeris. Eilėje priešais mane visi turėjo tuos laiškus atsispausdinę, tad maniau, kad teks ieškoti galimybių prisijungti prie savo pašto ir atsispausdinti tą nelemtą laišką.

Nieko tokio: parodžius pasą informacijos skyriuje priminė starto numerį, o žinant jį, netrukus savo rankose laikiau nemažą krepšį, kuriame be starto numerio buvo nemažai reklamos, izotoninio gėrimo buteliukas, pleistriukai, kempinėlė. Beje, nors į bėgimą užsiregistravo daugiatūkstantinė bėgikų armija, jokių didelių eilių atsiimant starto numerį nebuvo, nes dalyvius aptarnavo keliolika savanorių, kurie dalino bėgikų paketus. Prie kiekvieno punkto iki dešimties laukiančiųjų, kelios minutės, per kurias gali persimesti keliais sakiniais su šalia stovinčiais, ir tavo rankose maratono krepšys.

Apėjęs kelis tūkstančius kvadratinių metrų apimančią mugę ilgiau joje neužsibuvau. Neturėjau tikslo kažką įsigyti, nors čia vietoje buvo galima susipažinti su naujausiomis bėgikų aprangos tendencijomis, išsitirti pėdą, pagal ją išsirinkti naujausius batelius, nusipirkti papildų sportuojančiam organizmui, gauti informaciją apie kitus tarptautinius bėgimo renginius. Akį traukė pagrindinio rėmėjo blizgantys, pasak gamintojų aplinkai draugiški BMW automobiliai. Vaikai lenktyniavo žaislinių BMW modeliukų lenktynėse, žodžiu, mugėje kiekvienas galėjo rasti įdomios veiklos ir savų traukos centrų.

Šeštadienį oras puikus, saulė šildė iki 16-18 laipsnių, tad susitariau susitikti su čia studijuojančia drauge Jūrate, kuri Frankfurte gyvena jau virš metų. Kavos puodeliai mūsų rankose ir mes jau Maino pakrantėje. Čia nuolat kas minutę pro mūsų suoliuką praskuosdavo pavieniai ar grupelėmis susibūrę bėgikai. Matyt, paskutinės lengvos treniruotės prieš sekmadienio startą.

Pavakarį dar atgal grįžau į mugės vietą, kur sekmadienio finišo arenoje vyko „Pasta Party“ – tai tradicinė didelių maratonų dalis, kurioje bėgikai pasistiprindavo porcija makaronų.

Joje susipažinau su vokiečiu, kuriam sekmadienio 42,195 km startas – pirmas gyvenime, tad jaudulys jį kaip reikiant kamavo. Į mūsų pokalbį įsitraukė ir lenkas iš Gdansko, kuris labiau mėgsta ne miestų gatvėse besidriekiančias gatves, o kalnuose bei miškuose rengiamus ištvermės bėgimus. Tačiau rinkosi šį Frankfurto maratoną, norėdamas galbūt pagerinti savo asmeninį rekordą, be to, susipažinti su miestu.

Vakare jaučiau, kad po visos dienos vaikščiojimų po mugę, miestą jautėsi kojų nuovargis, o tai man nepatiko. Išsiaiškinęs, kaip ryte kuo greičiau pasiekti starto vietą, ėjau miegoti. Buvau įsikūręs netoli centro, tos gatvės vienoje dalyje driekėsi maratono trasa.

Beje, nakvynės vietą pavyko rasti per keliautojų klubo svetainę couchsurfing.com. Mane priėmė lenkiškas šaknis turinti 24-erių kanadietė (thank you, Apolonia!), kuri Vokietijoje pagal specialią programą dirbo biologijos mokytoja.

Ji šeštadienį kvietė į miesto naktinį šurmulį, tačiau šio pasiūlymo turėjau atsisakyti ir ji mane suprato. Taigi, svetimuose namuose likau visiškai vienas, per televiziją pažiūrėjau Vokietijos futbolo lygos rungtynių apžvalgą ir ėjau miegoti.

Naktį puikiai miegojau ir beveik negirdėjau, kaip namo sugrįžo buto šeimininkė. Ryte lengvai atsikėliau, nors dar ne pro šalį būtų buvę pasnausti gerą pusvalandį.

Suvalgęs porą bananų, keletą kasnių šaltų makaronų, atsigėręs kavos bei susidėjęs visą mantą į krepšį namus palikau daugiau nei dvi valandos iki bėgimo pradžios. Netrukus su regioniniu traukiniu, kuriame keliavo beveik vien bėgikai, (S-Bahn) pasiekiau miesto centrą. Čia nereikėjo jokių žemėlapių, nes visi sutartinai traukė link Parodų rūmų – maratono mugės – šalia jos ir buvo starto vieta.

Štai tokiu tempu įveikiau maratoną

Laiko iki starto buvo dar iki valias, tad radau vietą atsisėsti, atsigėriau vandens, suvalgiau bananą ir dar kartą apgalvojau bėgimo planą: optimistinis variantas – išlaikyti vidutinį tempą ne lėtesnį nei 4 min. 45 sek./1 km ir 42,195 km įveikti per maždaug 3 val. 19-20 min.

Realus planas – bent jau pagerinti rugsėjo mėnesį Vilniaus maratono rezultatą, tai yra distanciją įveikti greičiau nei per 3 val. ir 32 min.

Beje, jaučiau, kad kojos nėra visiškai „šviežios“: jautėsi, kad vakar pėsčiomis įveiktas ne vienas kilometras, tas mane neramino. Tai daugelio nepatyrusių maratono svečių bėda, kurie, atvykę į svetimą miestą, keliaudami iki viešbučio, starto numerio atsiėmimo punkto, norom nenorom įveikia nereikalingus keletą kilometrų. Taip man buvo nutikę ir Rygoje, kurioje dieną prieš startą pakankamai prisivaikščiojau ir maratono rytą jaučiau, kad kojos jaučia nedidelį nuovargį ir yra gerai nepailsėjusios. Deja, ten rezultatas manęs neguodė – 3 val. 41 min. ir 43 sek.

Likus pusvalandžiui iki starto padariau apšilimą: negreitai įveikiau virš kilometro, kurį paįvairinau trumpais spurtais, taip apšildžiau raumenis ir daviau signalą organizmui, kad netrukus laukia nemenkas išbandymas.

Likus dešimt minučių suradau savo starto vietą – BMW grupės bėgikų gretas, kurie pretendavo trasą įveikti greičiau nei per 3 val. ir 30 min.

Tarp šios grupės pamačiau ir Lietuvos marškinėlius dėvinčius tautiečius, kurie atvyko iš Vilniaus, tai „Focus Running“ klubo nariai. Persimečiau su merginomis keliais sakiniais, palinkėjau joms sėkmės bei jau išgirdau renginio vedėją pranešantį, kad iki starto liko mažiau nei minutė. Nustačiau telefone programėlę, skaičiuojančią laiką, atstumą ir tempą.

Netrukus per garso kolonėles išgirdau skaičiuojant paskutines sekundes iki starto ir netrukus nuaidėjo griausmingi šūksniai ir tūkstančių žiūrovų aplodismentai: duotas startas 32-am tradiciniam Frankfurto maratonui.

Turėjo praeiti maždaug minutė, kol pagaliau su visa bėgikų minia priartėjau prie starto vietos ir po truputį pasileidau bėgti.

Iškart netoli savęs pamačiau vedlį, kuriam ant nugaros „3:14“ numeris bei rankoje balionas, ant kurio tokie patys skaičiai – šis bėgikas skirtas tam, kad kiti galėtų orientuotis į jį, norėdami trasą įveikti per 3 val. ir 14 min. arba vidutiniu 4 min. 35 sek./1 km tempu.

Taigi, nusprendžiau neatsilikti nuo jo, bet ir nelenkti. Nors adrenalino galvoje ir noro didinti tempą į valias, prieš akis dar keturios dešimtys kilometrų.

Netrukus nemažas būrys bėgo paskui tą vedlį, kartu ir aš, kartais visai šalia priartėdamas arba atsilikdamas per 20-30 metrų, bet nepaleisdamas iš akių.

Pasirinktas tempas iš pradžių truputį gąsdino, nes smarkiai rizikavau antroje bėgimo dalyje „lūžti“, tačiau nusprendžiau tik pirmus kelis, gal 10 kilometrų įveikti tokiu greičiu.

Beje, pirmas maratono ketvirtis driekėsi centrinėmis miesto gatvėmis, bėgikus palaikė tūkstančiai žiūrovų, kurie fotografavo, šaukė, plojo skandavo, laikė artimųjų plakatus su paskatinimo šūksniais. Bėgti tokioje atmosferoje yra neįtikėtinas jausmas. Supranti, kad bėgimas yra labai svarbus kiekvienam miestiečiui, kuris atvyko palaikyti savo draugų, giminaičių ar tiesiog Frankfurto svečių. Kas kilometras ar du - nedidelės scenos, iš kurių gyvai sklido Afrikos būgnų ritmai, pučiamųjų instrumentų kūriniai ar didžėjaus leidžiama muzika, motyvuojanti bėgikus nemažinti tempo.

Taigi, pirmieji 10 km – per 45 min. 44 sek., nors preliminarus planas buvo juos įveikti per 47 min. ir 30 sek.

Ką gi, savijauta buvo puiki, o turėti beveik poros minučių atsargą ilgoje distancijoje yra gerai. Prasidėjus antrai dešimčiai kilometrų, tempo nemažinau.

Beje, bėgant 17 kilometrą ėmė nesmarkiai lyti, netrukus pajaučiau, kad bateliai ir kojinės sušlapo ir gali pritrinti kojas.

Dar 10 km įveikiau 3 sekundėmis greičiau, nei pirmą dešimtinę. Taigi, įveikus 20 km, pagal preliminarų atsargoje turėjau jau daugiau nei trijų su pusės minučių atsargą, o pusmaratonį įveikiau per 1 val. 36 min ir 38 sek.

Futbolo terminais kalbant, po pirmojo kėlinio, kuriame akivaizdžiai dominavau, pirmavau 1:0. Tačiau prieš akis dar visa antra dalis, kurioje nutikti gali visko. Vandenį gėriau beveik kiekviename punkte, tiesa, tam sugaišdavau labai nedaug laiko, nestodavau, o bėgdamas sugriebdavau porą stiklinių vandens ir gurkšteldavau labai nedidelį kiekį. Apie vandens ir maitinimo punktus informacinės lentelės paskelbdavo likus 200 metrų iki jų. Iš pradžių elito bėgikų stalai, vėliau už jų keliasdešimt metrų visiems kitiems skirtas vanduo ir maistas.

Didelių bėgikų grūsčių prie vandens punktų nekilo, galėjai rinktis, ar stiklinę pagriebti priekyje ar gale, o punktai išdėstyti kas 2-3 km, tad jei ir praleidi netyčia kokį vieną – ne tragedija, atbėgsi iki kito.

Beje, buvo tokių momentų, kai bėgau vienoje pusėje, o vandens punktas visai kitoje ir greitai persirikiuoti nebespėdavau, nes tada būčiau turėjęs sugaišti nemažai laiko ir beveik visai sustoti. Juos praleisdavau, tačiau kitąkart jau iš anksto pasistengdavau atsidurti teisingoje pusėje.

Taigi, beveik be jokių nuostolių kilometras po kilometro persiritau į antrą distancijos pusę. Ir ką? O gi nieko, savijauta gera, jėgų netrūksta, kojos puikiai laiko tempą, nuovargio nė ženklo. Ką daryti su greičiu? Ar jį mažinti ir taupyti jėgas finišui ar spausti toliau maždaug 4 min. 35 sek./km tempu?

Renkuosi antrą variantą ir trečią dešimtį kilometrų įveikiau per 45 min. 45 sek. – tai yra praktiškai identiškam laikui kaip ir pirmą dešimtį kilometrų!

Po 30 km jau atsargoje turėjau 5 min. 20 sek. nuo pačio optimistiškiausio grafiko. Tai tarsi futbolo varžybos, kuriose pirmauju 2:0, o prabėgusios jau 70 minučių, tad atsilaikyti lieka visai nebedaug. Pergalė ranka pasiekiama, tačiau persvarą būtina išsaugoti. Ėmiau skaičiuoti, kad net jei imčiau bėgti likusią distancijos dalį maždaug 5 min./1 km tempu, savo asmeninį rekordą turėčiau pagerinti.

Po trisdešimto kilometro ėmiau jausti didėjantį kojų nuovargį, kažkurios kojos blauzdos raumenį jau ėmė silpnai dilgčioti, bet jėgų pakankamai, o po keliolikos nuobodžių kilometrų vėl trasa pasuko link miesto centro, kur daug žiūrovų, triukšmo, motyvuojančios muzikos ritmų. Be to, vienas kitas bėgant suvalgytas nedidelis gabalėlis banano suteikdavo geros energijos dozę.

Taigi, dar penkis kilometrus įveikiau pakiliai ir greitai per 23 min ir 2 sek. beje, kažkur nuo 31 km aplenkiau ir „3:14“ vedlį. Jau tapo aišku, kad savo rekordą (3 val. 25 min. 22 sek.) sumušiu. Klausimas tik kiek jį pagerinsiu: minutę, penkias ar dešimt.

Į jį atsakė paskutiniai 7,195 km. Nuo 35 km jautėsi vis didesnis nuovargis, tačiau tempas drastiškai nekrito, jaučiau, kad galiu „oriai“ bėgti. Tempas per paskutinius 5 km krito iki maždaug 4 min. 50 sek./ 1 km. Tačiau tai anaiptol tragedija.

41 km mane pavijo kažkada aplenktas „3:14” vedlys, kuris per paskutinius porą kilometrų sugebėjo mane aplenkti daugiau nei minute. Taip, paskutinius du kilometrus įveikiau jau sukandęs dantis ir jokia šypsena nepuošė mano veido. Neliko jėgų maksimaliam finišo spurtui, tačiau pagreitėti sugebėjau. Ir finišuodamas žiūrėjau tiksinčias sekundes – 3 valandos ir 15 minučių, 9 sekundės – toks mano naujas maratono rekordas!

Puiku, euforija ir džiaugsmas! Tokio rezultato nesitikėjau, nes nemaniau, kad esu taip gerai pasiruošęs.

Kartelė užkelta aukštai, tiesą sakant, kitiems startams bus nemažas iššūkis tai pagerinti. Žinoma, jei tą norėsiu padaryti, reikės atsakingai ruoštis. O kokie tikslai kitąmet? Įstoti į „trijų valandų“ klubą, tai yra 42,195 km įveikti greičiau nei per 3 valandas?

Po bėgimo aplankytas vienas airiškas pubas, kuriame kartu su įdomia kompanija atšvęsta pergalė šiame Frankfurto maratone!

Pasiekė antrą metų rezultatą

Būtina paminėti kitų lietuvių startus. Sekmadienį tarp baigusiųjų Frankfurto maratono (42 km 195 m) distanciją buvo net 39 tautiečiai.

Darius Sadeckas pasistengė, kad būtų matomas interneto platybėse ir televizijos ekranuose. Ilgą laiką bėgdamas su moterų lyderėmis Frankfurto maratone suteikė progą pasidžiaugti Lietuvos sporto veidu tiesioginės transliacijos metu. Jis finišavo pasiekdamas šių metų antrą šalies rezultatą maratone – 2 val. 24 min. 58 sek. ir užėmė 47 vietą. Jo laikas prastesnis tik paties Paryžiuje pavasarį pasiektam rezultatui, ten jis finišavo 8 sekundėmis greičiau nei Frankfurte.

Remigijus Kančys buvo 71-as (2:30:31), o Karolis Urbelionis - 143-as (2:38:59).

Nugalėtoju tarp vyrų tapo Kenijos stajeris Vincentas Kipruto (2:06:15), aplenkęs tautiečius Marką Kiptoo (2:06:16) bei Elijahą Kemboi (2:07:34):

Tarp Lietuvos moterų greičiausia Frankfurto maratone buvo Ramunė Kunigėlytė (3:21:06, 104-a vieta).